Kaip ir visos šio autoriaus knygos, išlaiko veiksmo liniją panašią ir į senesnes knygas. Tačiau nuostabiai aprašomos vietos, įtraukia, pradedi susidėlioti žemėlapį kaip ten galėtų būti. Labai įtemptas veiksmas, atrodo...

Kaip ir visos šio autoriaus knygos, išlaiko veiksmo liniją panašią ir į senesnes knygas. Tačiau nuostabiai aprašomos vietos, įtraukia, pradedi susidėlioti žemėlapį kaip ten galėtų būti. Labai įtemptas veiksmas, atrodo jau pats sau susidėliojai kaip ten galėjo įvykti, tačiau autorius knygos pabaigoje nustebina ir tave. Puiki knyga

Nebuvau skaičiusi nei vienos Dan Brown knygos. Knygoje labai sunkiai sekėsi "įsivažiuoti", nes labai daug informacijos, tačiau įpusėjus knygą pagavau kampą, kas, kur ir kaip. Labai patiko, knygos pabaiga šokiravo, buvo labai...

Nebuvau skaičiusi nei vienos Dan Brown knygos. Knygoje labai sunkiai sekėsi "įsivažiuoti", nes labai daug informacijos, tačiau įpusėjus knygą pagavau kampą, kas, kur ir kaip. Labai patiko, knygos pabaiga šokiravo, buvo labai netikėta, tačiau puiku, daug veiksmo. Pagal šią knygą pastatytas filmas, reiks ir jį pažiūrėti. Nors žinau, jog knygos niekada nepralenks filmas :)

Dan Browno knygomis užsikrėčiau po romano Da vinčio kodas. "Inferno" taip pat mus įsuka į nerealiai tikroviškus ir gąsdinančius įvykius. Visas pasakojimas vyksta Italijoje, rodosi toks tikslus ir įtikimas, kad nejučia...

Dan Browno knygomis užsikrėčiau po romano Da vinčio kodas. "Inferno" taip pat mus įsuka į nerealiai tikroviškus ir gąsdinančius įvykius. Visas pasakojimas vyksta Italijoje, rodosi toks tikslus ir įtikimas, kad nejučia pagauni save "googl'inant" apie konkretų paveikslą ar vietą. Perpinta ir paini istorija, kaip visada žavingas ir genialus profesorius Lengdonas ir jo nuostabios įžvalgos, pasakojimai bei grožėjimasis menu, "piktadarys", kuris kėsinasis į visą žmoniją - viskas, ko reikia intriguonačiam romanui. Visa šita ir rasite Inferno. Beje, dar ir labai gera Dantės "Dieviškosios komedijos" " Pragaro" dalies interpretacija. Ir galiu beveik garantuoti, kad kai kitą kartą lankysiuosi Florencijoje ar Venecijoje, būtinai ieškosiu slaptų durelių ar mistinių nuorodų.

Neigimas.

Važiuoju po paskaitų dviračiu ir galvoje netelpa mintys apie nenuveiktus darbus: neparašytą laboratorinio darbo ataskaitą, nesurastą informaciją projektui, neatsakytą, nors seniai gautą,...

Neigimas.

Važiuoju po paskaitų dviračiu ir galvoje netelpa mintys apie nenuveiktus darbus: neparašytą laboratorinio darbo ataskaitą, nesurastą informaciją projektui, neatsakytą, nors seniai gautą, elektroninį laišką... Prisiverčiu apie tai negalvoti - kada nors vėliau, kai jau prisėsiu dirbti, tai ir pagalvosiu. Geriausiai, kuo vėliau.

Neigimas. Taip, būtent neigimas. Neigiu, kad šie darbai yra neatidėliotini, neigiu, kad dar šiek tiek, ir jie virs rimta problema. Tikinu, kad tik taip išvengsiu streso. O kodėl aš čia pradėjau nuo neigimo? Nes tai aptariama naujausioje Dan Brown knygoje "Inferno": "Žmogaus protas pasižymi primityviu ego apsaugos mechanizmu, atmetančiu bet kokią tikrovę, kurios sukelto streso nepakelia smegenys. Jis vadinamas neigimu." [Dan Brown "Inferno", 193 psl.]

Žmonija neigia, kad yra viena didelė problema, kuri gali nulemti žmonijos išnykimą. Visi yra labiau linkę šią problemą ignoruoti nei bandyti išspręsti. Nes šios problemos neįmanoma išspręsti nesiimant prieštaringų sprendimų. Tai - gyventojų skaičiaus perteklius ir nuolatinis didėjimas. Tai tarsi liga, kurią būtina gydyti (130 psl.). Jei taip bus ir toliau, žmonija išnyks kaip dumbliai ežere, kai atsiranda deguonies trūkumas dėl dumblių pertekliaus (193 psl.).

Tie, kas skaitė Dan Brown knygas iš profesoriaus Roberto Lengdono serijos (ar bent matė filmus), tikrai žino, koks veiksmas šiose istorijose verda. Daug kelionių, daug bėgimų (nuo policijos ir "blogiukų"), daug kodų šifravimo, daug meno... Įpusėjusi knygą "Inferno" pagalvojau, kad ji man primena Džeimso Bondo filmus - netgi yra daili mergina, kuriai profesorius pajunta šiltus jausmus. Bet filmuose tik rodoma, o knygose atskleidžiamos ir veikėjų mintys. Manote, kad herojai niekada neišalksta? Ne, dar ir kaip išalksta: "Ore pleveno šviežiai maltos kavos aromatas, ir Lengdonas staiga užsigeidė papusryčiauti kaip civilizuotas žmogus. Tik ne šiandien, pamanė jis". [113 psl.] Tačiau sustoti pavalgyti susiklosčiusioje situacijoje yra labai pavojinga. "Skrandį graužė alkis, bet profesorius neketino sustoti." [190 psl.]

Dan Brown knygose visada apstu netikėtų posūkių (juk niekada negali žinoti, kur tave nuves kodas ir kuo gali pasitikėti, o kuo - ne). Bet šioje buvo vienas iš geriausiai pateiktų. Net turėjau pagrįžti kelis skyrius ir paskaityti dar kartą. "Čikaga. Pūga." - tokia prisiminimų pasakojimo pradžia yra dviejose vietose (259 ir 320 psl.). Pasakojimai identiški, bet pasakoja skirtingi žmonės. Įdomu. Jie buvo susitikę, dalyvavo tuose pačiuose įvykiuose? Ne! Pasirodo FS-2080 nėra tas, kas galvojau!

Dan Brown vardas tarsi sako, kad knyga bus lengvo turinio, greitai perskaitoma. To ir tikėjausi. Labai patiko, kad knygoje pateikiama ir vaizdinės medžiagos. Dar radau patogią programėlę telefonui "Inferno Companion", kurios dėka galėjau lengvai įsivaizduoti, kaip atrodo knygoje aprašomi žymūs statiniai ir meno kūriniai. Nors perskaičiau greitai, bet turinys nebuvo toks, kad imi ir pamiršti. Tikrai yra ką apmąstyti. Neigimas. Ar aš esu iš tų, kurie neigia didžiausią pasaulio problemą? "Pavojingiausiais laikais baisiausia nuodėmė yra neveiklumas." [414 psl.]

Ir dar citata pasvarstymui: "<...> gamta moka savaip kontroliuoti žmonijos gausėjimą - marais, badmečiais, potvyniais. <...> kas, jei šįkart ji pasirinko kitokį metodą? Užuot mus puolusi siaubingomis katastrofomis ir kankinančiais vargais... galbūt gamta į pagalbą pasitelkė evoliuciją, pagimdžiusią mokslininką, kuris sugalvojo, kaip praretinti mūsų ratą? Nebereikia nei maro, nei mirčių. Užtenka tapti prie aplinkos labiau prisiderinusia gyvybės rūšimi..." [408 psl.]

Oficiali dalis: Robertas Lengdonas, Harvardo universiteto simbologijos profesorius, Italijoje įtraukiamas į šiurpų pasaulį, o jo įvykiai sukasi aplink vieną iš paslaptingiausių ir seniausių literatūros šedevrų Dantės...

Oficiali dalis: Robertas Lengdonas, Harvardo universiteto simbologijos profesorius, Italijoje įtraukiamas į šiurpų pasaulį, o jo įvykiai sukasi aplink vieną iš paslaptingiausių ir seniausių literatūros šedevrų Dantės "Pragarą".
Tokioje aplinkoje Lengdonas kovoja su gąsdinančiu priešininku ir bando išspręsti galvosūkį, kuris jį perkelia į klasikinio meno, slaptų koridorių ir mįslingo mokslo labirintą. Pasitelkęs Dantės niaurią epinę poemą Lengdonas skubiai ieško atsakymų ir stengiasi suvokti, kuo galima pasikliauti... kol pasaulis nespėjo pavirsti tikruoju pragaru.

Mano jausmai:
Gera skaityti šito rašytojo knygas. Apima šiltas jausmas, nors knygos ne apie meilę, ne apie žmonių santykius. Veiksmo sukūryje - įtemptas trileris, simboliai, sąmokslo teorijos, profesorius Lengdonas, detalūs meno kūrinių aprašymai. Viskas vietoje, apmąstyta, apsvarstyta, išdėliota, suklostyta, užklostyta, apkamšyta... Et, mano rašytojas...

Nesvarbu, kuri knyga gerenė, kuri silpnesnė, bet visos teigiamos, visos vertos dėmesio ir vietos knygų lentynoje.

Visas esu perskaičius. Tai pirmoje vietoje būtų "Prarastas simbolis", antroje vietoje būtų "Da Vinčio kodas", trečioje "Angelai ir demonai", ketvirtoje "Inferno", penktoje "Meteoritas", šeštoje "Skaitmeninė tvirtovė"...

Taigi paskutinė Dan Brown knyga nėra iš stipriaurių, bet ji nepeiktina ir tikrai nesugadins praleisto laiko, jei tik tas skaitytojas mėgsta tokio tipo knygas.

Įprastas Dan Brown rašymo stilius: simboliai, meno istorija, siužeto vingiai, situacijų supynimas, Robertas Lengdonas, graži protinga pagalbininkė, įstabus blogiukas. Taigi, šioje knygoje, kaip viskas taip ir likę, bet... kartu buvo įpinama daugiau veikėjų, kuriems lyg ir bandė rašytojas rasti ryškesnę vietą knygoje, bet kažkodėl man tai labiau priminė žaidimą ar, nežinau, pasakysiu juokais, dėl to, kad po to būtų lengviau pastatyti kino filmą. Ankstesnėse Dan Brown knygose viskas būdavo labai gerai apgalvota, o šioje, lyg bandyta daugiau įvelti veiksmo ar įtampos ir truputį nusižengta savo įprastam stiliui, tad apimė jausmas, kad kai kurios vietos tiesiog išspaustos, kad parašytos tiesiog dėl didesnio efekto, o ne todėl, kad taip natūraliai susidėliojo rašytojo galvoje. Vat, būtent šitas dalykas ir buvo keistas, nes juk mylim rašytojus už jų savitumą. Nesinorėtų, kad Dan Brown pataptų Sandra Brown ar kažkuom kitu.

Iš pradžių, visai mažai buvo aprašymų, mažai vietovės detalių... net tikrinausi kelis kartus ar tikrai skaitau Dan Brown parašytą knygą, nes kažkaip trūko jo mylimo stiliaus - pasakojimo, visko surišimo su simboliais, su paslaptimis, istorija...

Bet nieko, paskui rašytojas sugrįžo... ir net apgavo...

Bet kažin, kokia kita bus šio rašytojo knyga, nes... Žemėje jau vietos nebeliko...