Po labai ilgo laiko tarpo - devintoji Jodi Picoult perskaityta knyga.
Nenuneigsi - autorė turi talentą rašyti istorijas ir dar tokiomis temomis, kuriose nėra viskas tik juoda/balta. Tačiau viena po kitos skaitant jos knygas labai...

Po labai ilgo laiko tarpo - devintoji Jodi Picoult perskaityta knyga.
Nenuneigsi - autorė turi talentą rašyti istorijas ir dar tokiomis temomis, kuriose nėra viskas tik juoda/balta. Tačiau viena po kitos skaitant jos knygas labai jaučiasi tas pats šablonas, pagal kurį autorė rašo.
Ši knyga man patiko, tačiau įtraukė tik nuo kokio 150psl. Tačiau įtraukė taip - kad nebegalėjau atsitraukti. Kaip autorei ir įprasta - iš pradžių pristatomi visi veikėjai su savo atskirais pasakojimais, kurie ilgainiui susijungia į vientisą istoriją. Kaip viskas +/- išssispręs nuspėjau jau nuo knygo vidurio, tad nebuvo jokių staigmenų.
Knyga gera ir įdomi. Detalūs personažų charakteriai ir veiksmo pilnas pasakojimas.

Tai knyga, kurioje kelios istorijos iš praeities ir dabarties susilieja į vieną darnią visumą. Pagrindinių veikėjų portretai labai ryškūs, o jų gyvenimo vingiai nenuspėjami. Knyga tikrai patiko. Joje nebent galėjo būti...

Tai knyga, kurioje kelios istorijos iš praeities ir dabarties susilieja į vieną darnią visumą. Pagrindinių veikėjų portretai labai ryškūs, o jų gyvenimo vingiai nenuspėjami. Knyga tikrai patiko. Joje nebent galėjo būti mažiau mistikos, bet tai sudedamoji šios istorijos dalis.

Tai buvo knyga apie praeitį, kuri palieka mums dabartį ir apie ateitį, kuri galbūt pamirš praeitį atskirta dabarties. Tai buvo apie kraują, protėvių kraują, tekantį mūsų gyslomis, net jei to ir nenumanome. Apie vienišumą,...

Tai buvo knyga apie praeitį, kuri palieka mums dabartį ir apie ateitį, kuri galbūt pamirš praeitį atskirta dabarties. Tai buvo apie kraują, protėvių kraują, tekantį mūsų gyslomis, net jei to ir nenumanome. Apie vienišumą, kylantį iš artimų trūkumo. Apie antrus kartus, nes retai pirmasis būna galutinis, neklystantis ir paskutinis. Tai buvo apie meilę: motinos, tėvo ir dukros, vyro, giminingų sielų, tokią, kuri gyvena, kad galėtų papasakoti ar tokią, kai pasitraukus žmogui, tu nori trauktis paskui.
daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2013/02/jodi-picoult-is-antro-zvilgsnio.html

Rašytoją J.Picoult atradau, perskaičiusi jos romaną "Mano sesers globėjas". Tai buvo viena iš tų knygų, kurią skaičiau "non stop". Dabar esu perskaičiusi visas jos knygas išleistas lietuvių kalba. Negaliu pasakyti, kad...

Rašytoją J.Picoult atradau, perskaičiusi jos romaną "Mano sesers globėjas". Tai buvo viena iš tų knygų, kurią skaičiau "non stop". Dabar esu perskaičiusi visas jos knygas išleistas lietuvių kalba. Negaliu pasakyti, kad visos man jos paliko tokį įspūdį kaip pirmoji, bet neskaityti jų irgi negaliu.\n\n Naujausia autorės knyga "Iš antro žvilgsnio" nagrinėja mažai kam žinomą eugenikos projektą (aš tikrai apie jį sužinojau tik iš knygos ir paskatino pasidomėti truputį giliau), vykdytą Amerikoje XX a. trečiajame ir ketvirtajame dišimtmečiuose.\n\n Romano veiksmas prasideda, kai žemės sklype, priklausančiame profesoriui Spenceriui Paikui, sumanoma statyti prekybos centrą. Šiam sumanymui prieštarauja abenakiai, teigdami, kad šioje žemėje palaidoti jų protėviai. Nepaisant abenakių protestų, statybos pradedamos, o tada prasideda keisti gamtos reiškiniai: lyja rožių žiedais, vidury vasaros ima šalti... Žmonės ima žnabždėtis apie abenakių protėvių dvasias. Tuo metu į miestelį atvyksta Rosas Veikmanas - jaunas vyras, nerandantis ramybės po mylimos moters mirties. Rosas nori tikėti, kad egzistuoja gyvenimas anapus ir visokiais būdais bando rasti kontaktą su mylimosios siela. Statybų vadovas kreipiasi į Rosą, kad jis ištirtų statybvietę ir paneigtų gandus apie klaidžiojančias abenakių protėvių sielas.\n\n Rosas sutinka, bet statybvietėje randa paslaptingą moterį - Liją Bomont, ji kaip ir Rosas, kažko ieško už gyvenimą ir mirtį skiriančios ribos. Liją įžiebia Rosui gyvybės kibirkštį, viltį vėl pamilti, ir jis žūtbūt nusprendžia išsiaiškinti šią kenčiančią moterį slegiančias paslaptis. Pradėjus tyrimą, ima aiškėti sukrečianti istorija, apimanti kelių šeimų net kartų likimus, tai susija su eugenikos projektu, kurį vykdė Spenceris Paikas, Lijos vyras...\n\n Knyga įdomi, joje yra ir mistikos, ir detektyvo, ir istorijos. Man gal išpradžių pasirodė nuobodoka - pradžioje daug personažų, gyvenimo nuotrupų, kurių tarsi niekas nesieja. Net sunkoka visus įsidėmėti. Bet knyga "užkabina" ir tada jau nesinori jos padėti į šalį. Skaitykite, tikrai nesigailėsite.

"Žmonės pernelyg sureikšmina savo gyvenimo prasmę. Kodėl aš, kodėl dabar. Tiesa ta, kad kartais kas nors nutinka visiškai be jokios priežasties." - sako šimtmetį nugyvenęs knygos herojus ir mano galvoje šmėkšteli...

"Žmonės pernelyg sureikšmina savo gyvenimo prasmę. Kodėl aš, kodėl dabar. Tiesa ta, kad kartais kas nors nutinka visiškai be jokios priežasties." - sako šimtmetį nugyvenęs knygos herojus ir mano galvoje šmėkšteli užrašas mokykliniame fizikos kabinete: niekas neatsiranda be priežasties ir neišnyksta be pasekmės. Tai kuo dabar patikėti?

Picoult knygos kaskart mane nustebina ir tiesiog pribloškia. Kad ir šįkart aprašomas eugenikos projektas ir jo sąsajos su šiuolaikiniu genetikos mokslu. Užvertus knygą svarstau, o iš tikrųjų, kur ta riba, kas yra teisinga? Kažkas nusprendžia prisiimti Dievo rolę ir skirsto žmones į "geruosius" ir "bloguosius" genotipus. Ir prasideda genocidas arba "eugenika - mūsų savisaugos ir tėviškų instinktų suvokimo mokslinis projektas". Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Galima pavadinti ir genetikos mokslu. Kai gydytojas, atlikęs genetinę diagnostiką atrenka stipriausius ir sveikiausius embrionus ir suteikia jiems galimybę vystytis ir gimti. Arba atrenka moterišką ar vyrišką embrioną, nelygu koks pageidavimas...

Kažkam tai atrodo teisinga, turintieji drąsos priešinasi, kažkas paklūsta, kažkas priverčiamas paklusti, kažkas tiesiog jau nebeturi iš ko rinktis. Tai kurie teisūs? O čia jau kiekvieno sąžinės reikalas. Kaip visada autorė palieka teisę apsispręsti skaitytojui, kurią pusę jis palaiko. Knygoje tik faktai, istorijos, jausmai, išgyvenimai, persipynę likimai. Ir galiausiai paaiškėja, "kad kartais kas nors nutinka visiškai be jokios priežasties. Kartais užtenka būti reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku dėl kažko kito."

Pirmiausiai turiu prisipažinti, kad kol negavau knygos, tol nepastebėjau, kad į sąrašą įrašiau klaidingą knygos pavadinimą. Taip pat turiu prisipažinti, kad aš - šios rašytojos gerbėja ir esu skaičiusi visas jos knygas,...

Pirmiausiai turiu prisipažinti, kad kol negavau knygos, tol nepastebėjau, kad į sąrašą įrašiau klaidingą knygos pavadinimą. Taip pat turiu prisipažinti, kad aš - šios rašytojos gerbėja ir esu skaičiusi visas jos knygas, verstas į lietuvių kalbą, todėl, galima sakyti, esu jos romanų ekspertė :) Prieš pradėdama skaityti jos knygas, darbus susiplanuoju taip, kad savaitę manęs niekas netrukdytų, nes žinau, kad atvertusi knygą norėsiu ją skaityti kiekvieną laisvą minutę.

Taigi pradėjus skaityti būtent šią knygą, pirma užduotis buvo įsiminti ir susigyventi su visais personažais ir sekti jų istorijas. Personažų tikrai daug, visi labai skirtingi, tačiau žinodama šios autorės stilių, labai atidžiai sekiau visas detales, nes būtent jos kartais atskleidžia daug daugiau nei akivaizdūs dalykai. Taigi daugybė personažų ir painių situacijų galiausiai išsivysto į vientisą istoriją, kuomet, atrodo, atskirus ir labai skirtingus gyvenimus gyvenę žmonės tarpusavyje yra labai susiję ir sunku įsivaizduoti kaip jie vertėsi vieni be kitų.

Asmeniškai man tai vienas geriausių Jodi Picoult romanų. Tai knyga, kupina romantikos, sunkumų ir sielvarto, istorinių faktų, mistikos, detektyvo elementų, tragedijos. Visi šie siužetai knygoje atsirado ne dirbtinai, kad skaitytojui būtų įdomu, o labai natūraliai - todėl jie taip ir patraukia, nes vienu metu atrodo kaip fantastiniai įvykiai, bet tuo pačiu tokie realūs ir artimi... Kaip visad autorė nustebina rašydama tokiomis temomis, kurios retai paliečiamos arba vertinamos kitu kampu. Ir kaip visad, perskaičiusi jos knygą, pamąstau - kokią dar tematiką ji pateiks kitame romane? Laukiu nesulaukiu...