Sudarinėdama debiutinį "Knygų iššūkio" sąrašą, stengiausi, kad į jį patektų tos knygos, apie kurias buvo kalbėta su draugais, kurios buvo rekomenduotos ar kurių trumpi, recenziniai straipsneliai žiogeliu mane prikabino....
Sudarinėdama debiutinį "Knygų iššūkio" sąrašą, stengiausi, kad į jį patektų tos knygos, apie kurias buvo kalbėta su draugais, kurios buvo rekomenduotos ar kurių trumpi, recenziniai straipsneliai žiogeliu mane prikabino. Gendručio Morkūno knyga "Iš nuomšiko gyvenimo" - iš pastarosios serijos; kažkada "Litmene" perskaičiau apie šią knygą ir niekaip nepajėgiau jos užmiršti. Praėjo keleri metai ir žiogelis, turėjęs susaistyti mus, nukrito ant žemės ir pabėgo per durų plyšį, vos tik knyga buvo užversta. Viliuosi, kad jis išėjo kitų skaitytojų ieškoti.
Tai istorija apie vaikus, gyvenančius ypatinguose Namuose. Namuose, kuriuose visi gyventojai dirba: "Kiekvieno darbai - pagal aukštą, kuriame gyvena. Kitaip tariant, pagal snarglio ilgumą" (p.16), o Nuomšikų pravardė, kurią jie nešioja - sugalvota Mokinių, kuriuos pastarieji vadina sūneliais ir dukrelėmis, šie juos pravardžiuoja taip dėl jų nuomos (p.19), mat įvairiems darbams juos gali išsinuomoti kas tik panorėjęs.
Būti Nuomšiku nėra lengva. Jų gyvenimą reglamentuoja įvairios taisyklės ir draudimai: "Negalima be priežasties verkti. Draudžiama iš Namų nešti maistą. Neleidžiama klausinėti. Iš Darbų Skirstytojo gavęs darbą, privalai nusišypsoti. Šiukštu neprisiliesk prie jokios Auklėtojos. Prie Seselės liestis galima tik jai leidus ir tik prie rankų.
Pažeidęs bent menkiausią iš Namų taisyklių, atsidursi Auklėjamojoje salėje. (p. 25 - 26). Norint išlikti bei būti išgirstam, turi keiktis, nes be to neįmanoma - "Jeigu nori, kad tave išgirstų, turi keiktis. Laimi tas, kuris moka daugiau keiksmažodžių. Už tai mūsų nebara Auklėtojos, tyli ir Vaikų Globėja. O Darbų Skirstytojas mums keikiantis net trina rankas. Jis pats - tikras keiksmažodžių meistras. Tiesa, rankas jis trina nepastebimai." (p. 69 - 70)
Tarsi visų Nuomšikų vardu, šią istorija pasakoja vienas berniukas, per kelias dienas pakeitęs ne tik savo, bet ir jį išsinuomavusios moters gyvenimą.
Papasakota istorija aktuali ir skaudi: vilties netekusi, išsiskyrusi moteris, pagrobia savo vaiką iš buvusio sutuoktinio ir palieka jį prižiūrėti berniukui iš ypatingų Namų. Prisaikdina jį prižiūrėti mažąjį Jaunutį (moters sūnų), o pati dingsta kelioms dienoms. Į namus besiveržiant Vaikų Teisių Apsaugos darbuotojoms bei policininkams, Nuomšikas ir Jaunutis pabėga. Nuomšikas įsitikinęs, kad taip ne tik išgelbės Jaunutį nuo teisėsaugos pareigūnų, o ir padės jo mamai.
Vaikai čia ne lyg daiktai, kuriais mainipuliuoja suaugusieji, šventai įsitikinę, jog taip geriau jiems - vaikams, nors ir neatsižvelgia į jų jausmus ir norus - " <...> Tik imu galvoti, kad sunkiausia žmogui, kai jis vaikas. Užaugus lengviau. Tada bent jau yra ką skriausti. Žinoma, kitus vaikus. O argi galima kitaip: vaikai - ne žmonės, jie nieko gera nepadaro, tingi, keikiasi, kai kurie dar ir vagia. Ir apskritai jie maži, todėl su jais galima daryti, ką nori. (p. 89)
Paradoksas šioje istorijoje taipogi yra - Nuomšikas, vaikas, kuris nežino, ką reiškia turėti savus namus, pasiryžta išgelbėti berniuką, kad šis ne tik nepapultų į ypatingus Namus, bet ir neprarastų savų.
Skaitydama stebėjausi Nuomšiko įžvalgumu ir pasamprotavimais, net vardą norėjau duoti tokiam ypatingam berniukui, tik susilaikiau. Tokių bevardžių vaikų pilna ne tik knygoje, bet ir mus supančioje aplinkoje, juk neretai nuteisiame juos prieš išklausydami, neįvertiname jų sumanymų, idėjų, vien dėl to, jog šie maži, o ir pakalbėti protingai negali. Kai atsigręžiau į mane supančius vaikus, prisiminiau, jog kiekvieną savaitgalį manęs ten laukia du - brolis ir sesuo, o jų vardai - Gustė ir Gustas.
Knyga "Iš Nuomšiko gyvenimo" - pradžiamokslis tėvams (bei kitiems suaugusiems) kaip suprasti vaikus; o vaikams - tai knyga, pamokanti, kaip išlaviruoti suaugusiųjų pasaulyje ir suprasti, kokie kartais dideli Nuomšikai gali būti tėvai (bei kiti suaugusieji).
"Jaunučio mama ilgai žvelgia į mane ir sako:
- Nepasirikau tave išsinuomodama.
Ūmai pasidaro pikta. Pasirodo, aš taip ir lieku nuomšikas. Ko gera, toks liksiu visą gyvenimą. Atsisėdu ant Jaunučio lovos, ilgai žiūriu jo mamai į veidą ir atkertu:
- Tik nereikia. Pats žinau, koks aš nuomšikas.
- Nuomšikas? - nustemba ji. - O kas tai?
- Aš, - sakau dar pikčiau. - Kasparas. Julius. Linas. Žmogėdra. Seilius. Bimbalas. Kriaušė, - vardais ir pavardėmis imu vardyti visus. - Mes visi.
- Tada ir aš, - tyliai prataria Jaunučio mama. - Mes visi nuomšikai. Mus visus kas nors nuomojasi. Ir mumis naudojasi. (p. 146 - 147)
<...>
Ilgai mąsčiau, ką Jaunučio mama turėjo galvoje, sakydama, kad visi žmonės yra nuomšikai. Viską supratau prisiminęs gauruočių ir jo draugus. Juk ten jie gyvena ne savo noru. Ne savo noru miega skarmaluose, valgo nežinia ką, kiekvieną dieną kartu su tūkstančiais šlykščių paukščių rausiasi šlykščiose šiukšlėse.
Tuos žmones ten kažkas nuvarė, o dabar žiūri, kaip jie miega, valgo ir kapstosi. Žiūri ir šaiposi. Lygiai kaip tie praeiviai, fotografuojantys nuomšikus, kurie valo nuo automobilių sniegą. Tie žmonės labai mėgsta fotografuoti, tačiau neturi ko, tad ir priversti įamžinti apsisnarglėjusius nuomšikus.
Ir nuteistų vaikų surinkėjai yra nuomšikai. Prisimenu, kokiais balsais tada už Jaunučio mamos buto durų kalbėjo Jaunučio atėjusios moterys. Lygiai kaip mūsų nuomšikai, prikelti anksti rytą valyti apšalusių automobilių. Ir vienų, ir kitų balsuose buvo girdėti baisus baisus nenoras daryti tai, ką jie turi daryti: vieni - gaudyti vaikus, kiti - eiti į šaltą lauką.
Ir mus gaudęs policininkas - nuomšikas. Jis mus gaudė tarsi per prievartą, nenorėdamas pagauti. Jei būtų norėjęs, tikrai būtų sučiupęs.
Nuomšikas ir mūsų Direktorius, ir Darbų Skirstytojas, ir Vaikų Globėja, Nuomšikai visi tie vyrai, paslapčia atvažiuojantys į Namus ir išsivežantys jų gyventojus. Nuomšikas ir tas, kurio automobilyje išpyliau konjaką.
Nuomšikai net krepšininkai ir futbolininkai - radijas dažnai sako, kad koks nors klubas išsinuomojo kokį nors sportininką. Įdomu, kas geriausių krepšininkų darbų skirstytojai?
Visi nuomšikai. Visi!
<...>
Atsiverčiu kitą lapelio pusę. Ten kreivomis spausdintomis raidėmis pakeverzota: AŠ - NEBE NUOMŠYKAS. " (p. 149 - 152)
rodyti daugiau
