„Klaidinga tikėti, kad dabartis niekada nesibaigs, kad tai, kas mums duota, – duota visam laikui, ir toliau išliks nepasikeitę. O iš tiesų reikia nepamiršti, kad nieko nėra amžino, viskas gali pasikeisti bet kurią mums...

„Klaidinga tikėti, kad dabartis niekada nesibaigs, kad tai, kas mums duota, – duota visam laikui, ir toliau išliks nepasikeitę. O iš tiesų reikia nepamiršti, kad nieko nėra amžino, viskas gali pasikeisti bet kurią mums skirto laiko akimirką, kad ir kiek mažai mums būtų jo likę. Ir mes palaipsniui mokomės suprasti: kas iš pradžių atrodė kaip sukrėtimas, vieną gražią dieną mūsų gali nebejaudinti, tapti vienu iš gyvenimo įvykių, tik dar vienu faktu. Ateis diena, ir mes netgi neprisiminsime žmogaus, be kurio kadaise net neįsivaizdavome savo egzistavimo, dėl kurio nerimavome ir nemiegodavome naktimis, be kurio negalėjome kvėpuoti, kurio žodžiai ir buvimas teikė prasmę kiekvienai pragyventai dienai, ir netyčia jį prisiminę tik gūžtelėsime pečiais ir galbūt pagalvosime: „Kurgi jis dabar?“ – bet mums net nesinorės atsakymo į šį klausimą, nes mums tai neberūpės. Koks skirtumas, kas nutiko mūsų pirmai merginai, kurios skambučio arba susitikimo taip nekantriai laukdavome? O kaip laikosi priešpaskutinė, irgi nelabai svarbu – juk jau metus su ja nesimatėme. Argi mums rūpi mūsų draugai, bendraklasiai, universiteto laikų ir vėlesni bičiuliai – nors su jais susiję tokie ilgi ir svarbūs mūsų gyvenimo etapai, nors mums atrodė, kad niekada neišsiskirsime? Ir koks skirtumas, kas buvo su tais, kurie mus anuomet paliko, kurie išėjo, atsuko nugarą arba mus išdavė? Seniai juos pamiršome, iš jų liko tik vardai, kuriuos išgirdę prisimename tuos žmones. Pamirštame ir mirusiuosius: jie mirė, taigi mus paliko. Mano motina mirė prieš dvidešimt penkerius metus, ir nors jaučiuosi privaląs ją prisiminęs liūdėti (ir mane iš tikro užplūsta liūdesys), to neįmanoma lyginti su jausmais, kuriuos išgyvenau tada. Jau niekada nebepravirksiu, o juk tada raudojau jos netekęs. Dabar tai liko tik faktas: mano motina mirė prieš dvidešimt penkerius metus, ir nuo tada aš motinos nebeturiu.“

Ši istorija prasideda nuo to, kaip leidykloje dirbanti Marija Dols kasryt pusryčiauja toje pačioje kavinėje ir stebi taip pat, kaip ir ji, kasryt ten pusryčiaujančią porą. Ilgainiui stebėdama šią porą, ji pradeda jaustis tarytum jų drauge, įsivaizduoja, kad viską žino apie jų bendrą gyvenimą, ji jais žavisi, bando skaityti jų kūnų ir žvilgsnių kalbą. Ateina vasara, pora staiga dingsta iš akiračio. Marija laikraštyje perskaito apie nelaimingą atsitikimą, netikėtą, absurdišką žmogžudystę. Pažvelgusi į nuotrauką, atpažįsta kavinėje su žmona kasryt sėdėjusį vyrą. Ji tai priima kaip jai nutikusią nelaimę, tikisi sutikti to nelaimėlio žmoną. Vienąkart ją sutinka ir prisėda, norėdama išreikšti jai užuojautą ir ją paguosti, tampa jos skausmo „klausytoja" , atsiduria jos namuose, susipažįsta su šeimos draugu. Po šitokio vienkartinio bendravimo su ta stebėtąja moterimi, nori nenori, Marija įsivelia į painų meilės trikampį/keturkampį ir tampa ne tik viso to dalimi, bet ir sužino svarbių dalykų, nuo jos pradeda priklausyti šios istorijos ateitis. Ar ji tuo pasinaudoja?

Turbūt visi esame girdėję posakį, jog meilėje ir kare visos priemonės leistinos. Ir tokių istorijų parašyta, skaityta, matyta šimtai. Tačiau „Įsimylėjimai“ yra skirta lėtai tekančio, kokybiško pasakojimo gurmanams. Ši istorija toli gražu nėra ta, kurią perskaitytum vienu prisėdimu, ji skaitoma iš lėto, kartkartėm ir besimėgaujant. Ką žmogus padarytų dėl meilės? O ko nepadarytų? Ar skausmas ir gedulas pasilieka su mumis toks pats, koks buvo pradžioje? Ar mes pajėgūs pamiršti? Sunkiai pamenu tokią knygą, iš kurios norėtųsi citatas persirašyti vos ne puslapiais. Kur apie santykius kalbama taip tiesiai, taip nebanaliai ir brandžiai, kad nebeturi nė ko ir pridurti, norisi sugerti visas tas mintis į save ir nešiotis su savimi, niekad nepamiršti. Ji moko gedėti, tik, šiukštu, ne per ilgai. Ši knyga priminė man, kad nepakeičiamų nėra. Kad santykiai bus tokie, kokius juos sukursi, kad dėl kito žmogaus kartais reikia pasiaukoti, paminant savo jausmus. Vienintelis šios istorijos minusas – keletą kartų pasikartojusios tos pačios pastraipos. Man tai nepasirodė būtina, bet vis tiek norisi žemai nulenkti galvą šiai knygai ir ją rekomenduoti visiems. Tiems, kurie kuria santykius, kurs ateityje ar bando užsigydyti buvusių santykių paliktas žaizdas.

„Galbūt jis taip reaguodavo į žmonos juokavimą, apskritai būna žmonių, kurie mus prajuokina net patys to nežinodami. Jiems tai pavyksta pirmiausia dėl to, kad mes laimingi jau vien būdami su jais, ir mes pasirengę kvatotis bet kokia dingstimi arba be jokios dingsties vien todėl, kad tie žmonės yra šalia, kad mes juos matome ir girdime, nors jie nepasako nieko ypatingo, galbūt kartais netgi paisto kvailystes, bet mums tai vis tiek juokinga. Šie, regis, ir buvo tokie žmonės vienas kitam, nors nekilo abejonių, kad jiedu seniai vedę, niekada jų pašnekesiuose neišgirdau jokios nusaldintos ar apsimestinės gaidelės, jokio išmokto gesto, kokių dažnai galima pastebėti tarp kai kurių ilgus metus gyvenančių porų, kurioms būtina parodyti, kad jos vis dar myli vienas kitą, tarsi tai būtų jų vertę keliantis nuopelnas ar patrauklumo suteikiantis papuošalas. Šiedu, regis, norėjo vienas kitam patikti, atrodė, kad asistavimas ir suartėjimas jiems dar priešaky. Arba jie taip mylėjo ir vertino vienas kitą dar nuo tada, kai nebuvo vedę arba net nebuvo pora, ir taip tebemylėjo ir vertino vienas kitą visus tuos metus, kad bet kokiu atveju jis būtų pasirinkęs ją, o ji – jį kaip draugą, palydovą, pašnekovą ar bendrininką. Ir ne todėl, kad jiedu sutuoktiniai, ne dėl patogumo, įpročio ar net ištikimybės, o tik todėl, kad buvo visiškai tikri: kad ir kas būtų, kad ir kas nutiktų, kad ir ką tektų papasakoti ar išklausyti, jai su juo, o jam su ja visada bus įdomiau nei su kuo nors kitu. Jam su niekuo nebus taip įdomu kaip su ja, o jai su niekuo nebus geriau kaip su juo. Jiedu buvo draugai, o svarbiausia – suprato vienas kitą.“

Savotiškai įdomi istorija ir savotiškai įdomus rašytojo pasakojimo stilius. Pati pasakojama istorija intriguojanti, tarsi iš kokio Hičkoko filmo, tačiau viską pasunkina pats tekstas, kurį greitai neperskaitysi. Manau iš šios...

Savotiškai įdomi istorija ir savotiškai įdomus rašytojo pasakojimo stilius. Pati pasakojama istorija intriguojanti, tarsi iš kokio Hičkoko filmo, tačiau viską pasunkina pats tekstas, kurį greitai neperskaitysi. Manau iš šios knygos išeitų neprastas filmas :)

Apie meilę ir kitus demonus....#Žmonės iš pradžių mato viena, paskui - visai ką kitą. Iš pradžių myli, paskui neapkenčia. Iš pradžių vos pastebi, o paskui dievina. Niekada iš anksto nepasakysi, kas mums vieną gražią...

Apie meilę ir kitus demonus....#Žmonės iš pradžių mato viena, paskui - visai ką kitą. Iš pradžių myli, paskui neapkenčia. Iš pradžių vos pastebi, o paskui dievina. Niekada iš anksto nepasakysi, kas mums vieną gražią dieną taps pačiu svarbiausiu žmogumi ir kam svarbiausiu žmogumi tapsime mes patys. Mūsų įsitikinimai trumpalaikiai ir permainingi, net ir tie, kuriuos laikome tvirtais ir nepajudinamais. Kaip ir mūsų jausmai. Neverta pernelyg jais pasikliauti#

Knygos istorija man patiko, siužetas iš pradžių suintrigavo. Knygoje daug minčių apie meilę ir mirtį, kurios išsakytos labai taikliai, kurias norisi prisiminti ir apie jas pamąstyti. Tačiau pernelyg abstraktūs, net kelis...

Knygos istorija man patiko, siužetas iš pradžių suintrigavo. Knygoje daug minčių apie meilę ir mirtį, kurios išsakytos labai taikliai, kurias norisi prisiminti ir apie jas pamąstyti. Tačiau pernelyg abstraktūs, net kelis puslapius besitęsiantys pamąstymai apie tai, ką vienas ar kitas herojus galėjo galvoti ir jausti, blaškė dėmesį, skaityti tapdavo nuobodu, knygos tempas ženkliai sulėtėdavo ir tekdavo prisiversti skaityti toliau. Ne visi jie buvo reikalingi ir jiems pranykus knyga nebūtų nieko praradusi.