Daugelis šį rašytojos romaną vertina kaip mažiau pavykusį, bet man pasakojama istorija ir Ana labai patiko. Patiko, kokia Ana, kaip ji sugeba pasikeisti, patiko aprašomas laikotarpis, veikėjai, aplinka, džiaugiausi ne tik...

Daugelis šį rašytojos romaną vertina kaip mažiau pavykusį, bet man pasakojama istorija ir Ana labai patiko. Patiko, kokia Ana, kaip ji sugeba pasikeisti, patiko aprašomas laikotarpis, veikėjai, aplinka, džiaugiausi ne tik laiminga istorijos pabaiga, bet ir pačiu skaitymu.

Tai nėra geriausias J.Austen kūrinys, bet tai betkokiu atveju Austen, tad kūrinys tikrai neblogas klasikinės anglų literatūros mylėtojams.
Kaip visada, Austen lieka Austen, su puikiai atskleistais prastais veikėjų charakteriais...

Tai nėra geriausias J.Austen kūrinys, bet tai betkokiu atveju Austen, tad kūrinys tikrai neblogas klasikinės anglų literatūros mylėtojams.
Kaip visada, Austen lieka Austen, su puikiai atskleistais prastais veikėjų charakteriais ir ydomis, dvejonėmis ir slepiamais jausmais.
Skaitant, rodėsi, kad veiksmas sausokas (bet didelė tikimybė, dėl prasto vertimo iš originalo kalbos, neretai taip pasitaiko. Taip pat teko keletą puslapių skaityti originalo kalba, ir ten viskas atrodė žymiai vaizdžiau, deja, Austen skaityti originalo kalba dar neesu tiek įgudusi), taip pat sakiniai atrodė kiek trumpoki ir aprašymai vietomis skurdoki...
Bet laiškas, o Dieve, tas laiškas !
Vertinčiau 4 žvaigždutėm, ir labai gaila, bet vienas iš mažiausiai patikusių Jane Austen kūrinių.
Rekomenduočiau skaityti originalo kalba.

Klasikinė saldi meilės istorija, kaip du jaunus įsimylėjelius išskyrė senovinės šeimos pažiūros, jog jaunikis turi būti turtingas, ir tik tuomet jis yra tinkama pora jaunai merginai iš kilmingos šeimos. Ir, žinoma,...

Klasikinė saldi meilės istorija, kaip du jaunus įsimylėjelius išskyrė senovinės šeimos pažiūros, jog jaunikis turi būti turtingas, ir tik tuomet jis yra tinkama pora jaunai merginai iš kilmingos šeimos. Ir, žinoma, laiminga pabaiga, kai jau praturtėjęs jūrininkas antrą kartą ryžtasi išpažinti savo jausmus tai pačiai merginai, su kuria jam nebuvo leista susituokti prieš aštuoneriu metus, o dabar jam atsakoma tuo pačiu - meile.

Sunkiai įsivazduoju vyrą, skaitantį šį romaną, nors ir klasikinį. Autorė taip detaliai analizuoja moterų jausmus, taip detaliai aprašo kiekvieną potyrį, kad bent jau mano galva, vyrams ši knyga gali pasirodyti tarsi muilo opera. Smulkmeniška jausmų analize kūrinys primena L.Tolstojaus "Aną Kareniną"

Įdomu tai, kad knygoje aprašoma 19 a. Londonas. Veiksmas vyksta garsiąjame Camden Town'e, kuris ir šiandien Londone yra ypač turistų lankoma vieta: čia traukia turgus, žavintis savo atmosfera, įvairove. Puiki vieta praleisti laiką. Sutapimas, bet būtent važiuodama metro į Camden market, skaičiau šią knygą :)

Anądien tris valandas slankiojau po PC Panoramą. Ieškojau basučių. Radau. Tada aplankiau visas ten buvusias mėgstamas parduotuves. Laukiau žmogaus. Ir kai jau buvo likę tik du variantai - arba eiti per tas parduotuves dar...

Anądien tris valandas slankiojau po PC Panoramą. Ieškojau basučių. Radau. Tada aplankiau visas ten buvusias mėgstamas parduotuves. Laukiau žmogaus. Ir kai jau buvo likę tik du variantai - arba eiti per tas parduotuves dar kartą, arba užsukti į knygyną, tingiai nuėjau į jį. Ėmiau apžiūrinėti visokias naujienas, nuolaidas, lietuvių ir anglų kalbomis. Pagalvojau, kad kažkur pamečiau prieš šimtą metų įsigytą ir taip niekada ir nepanaudotą kliento kortelę, ir tada pamačiau ją. Jane Austen knygą "Įtikinėjimas". Prisiminiau, kad ji net kelis kartus buvo minima filme su S.Bulock "Namas prie ežero", ir, nors tam filme knyga buvo apibūdinama kaip visiškai neypatingas romanas, užsimaniau, nors tu ką.

Neatbaidė nė 36.39 litai, ko dar niekada nebuvau mokėjusi už grožinės literatūros kūrinį. Perskaičiau knygą per šiek tiek mažiau nei šešias valandas.

"Įtikinėjimas" - iš tiesų neypatingas romanas, šiek tiek primenantis visiems puikiai žinomą Pelenės istoriją, šiek tiek ir dabar populiarius "Svajonių" meilės romanus. Bet man patiko. Skaityti knygą nepaprastai lengva, skaitai ir nepastebi, kaip bėga puslapiai vienas po kito. Ir nors pabaigą nujausti nepaprastai lengva, vis tiek įdomu, kas bus toliau, ar susitiks Ana su Frederiku, kada susitiks, kaip kalbės, kaip elgsis. Labai žavingi knygoje aprašomi laikai, žavingas bendravimo stilius, ir, nors nenorėčiau, kad taip būtų ir dabar, skaityti dėl to tik dar įdomiau.

Nepaprastai žaviai atskleidžiami ir knygos veikėjų portretai. Pavyzdžiui, kiek daug apie serą Volterį pasako jo toks požiūris, kad "didžiausia Bato bėda - daugybė negražių moterų. Jis nenorįs pasakyti, kad čia nėra gražuolių, bet nepatrauklių tikrai neproporcingai daug. Vaikštinėdamas dažnai matąs, kad vienam dailiam veideliui tenka trisdešimt, o gal ir trisdešimt penkios pabaisos; o kartą, stovėdamas prie krautuvės lango Bondo gatvėje, jis suskaičiavęs, kad pro šalį praėjo aštuoniasdešimt septynios moterys, viena po kitos, ir nebuvo nė vieno pakenčiamo veido."

Labai, labai patiko man Jane Austen rašymo stilius, neabejoju, kad perskaitysiu dar bent vieną jos knygą. Kitaip tariant, pasakojama istorija tokia šiaip sau, bet parašyta puikiai. Pagaliau vėl su malonumu imu knygą į rankas, ir pabaigusi vieną, iškart noriu kitos.

Šįkart romantiškoji Jane Austen romane "Įtikinėjimas" atvirai niekina tokias amžinas žmogiškąsias ydas kaip paispūtimas ir silpnavališkumas. Pagrindinė romano veikėja Ana Eliot, supama dviejų seserų ir narciziško tėvo,...

Šįkart romantiškoji Jane Austen romane "Įtikinėjimas" atvirai niekina tokias amžinas žmogiškąsias ydas kaip paispūtimas ir silpnavališkumas. Pagrindinė romano veikėja Ana Eliot, supama dviejų seserų ir narciziško tėvo, dėl savo jautrios širdies yra nuolat išnaudojama ir nevertinama vidurinioji sesuo. Įsimylėjusi "netinkamos" padėties vaikiną, Ana neišlaiko šeimos spaudimo ir atšaukia sužadėtuves. Tokia dramatiška pabaiga gal ir galėtų tokiai istorijai, tačiau Jane Austen visada savo personažams suteikia antrą galimybę ilgai ir laimingai gyventi. Po septynerių metų Ana ir vėl sutinka savo mylimąjį. Dvasiškai subrendusi ji kitaip įvertina ją supančią aplinką, įgauna pasitikėjimo savimi. Išmokusi gyventi ir spręsti savarankiškai Ana Nepraleidžia galimybės gyventi kitaip, susigrąžinti sužadėtinį.

Mano manymu, šis romanas yra silpnesnis nei kiti Jane Austen kūriniai. Kaip bebūtų, šmaikštus, ironiškas ir lengvas rašytojos stilius maloniai džiugina, o jos kūriniai visada tinka nuotaikai pakelti ir kai norisi laimingos pabaigos.

Tuštybė, kankinantis mandagumas ir... kuris kurį "perspjaus"...

Mano požiūriu ši knyga savo laikmetį jau atgyveno. Jos, kaip romano, kuris graibstomas iš lentynų, skolinamas, patyliukais perduodamas iš rankų į rankas, apie...

Tuštybė, kankinantis mandagumas ir... kuris kurį "perspjaus"...

Mano požiūriu ši knyga savo laikmetį jau atgyveno. Jos, kaip romano, kuris graibstomas iš lentynų, skolinamas, patyliukais perduodamas iš rankų į rankas, apie kurį kuždamasi mergaitiškuose susibėgimuose, dėl kurio raustama ir aikčiojama, era jau savo pasiekė ir spėjo nublankti. Skaičiau kaip romaną, kuris nėra labai įdomus, aktualus ir keliantis emocijas. Tačiau, yra viena mintis, kuri mano skaitymą pavertė kiek intriguojančiu, įdomesniu ir net privertė ieškoti gyvenimiškų atitikmenų šiomis dienomis "rezgamuose" romanuose (ne knyginiuose, o gyvenimiškuose). Kas yra bendra tarp griežtomis taisyklėmis išauginto jaunimo ir tarp šiuolaikinio, kurio, berods didžiausias tikslas - apeit, paneigti ir sunaikinti visas taisykles, bei normas?

Kiek išvaizda, padėtis visuomenėje buvo ir yra svarbus pasiekimams gyvenime? Kiek toks požiūris į gyvenimą yra gajus dabar? Ar tai - atgyvena? Visgi manau, kad ne. Tik kiek pasikeitė padėties siekimo visuomenėje būdai, "patobulėjome" įtakingumo, bei įtakingų partnerių paieškose, kai savo išvaizda siekiama užkariauti tik tam tikros "rūšies" atstovus. Rūšis ši grupuojama ir "reitinguojama" pagal pajamas, žinomumą ir pan.... O esmė liko ta pati....

Gera vis dėlto žinoti, kad ne tik šiame romane, bet gal ir gyvenime tuštybę užgožia nuoširdumas, titulą - paprastumas, pasipuikavimą prieš kitus - jausmai, apsimestinį padorumą - emocingumas. Taip, kaip ir šio romano pagrindinių veikėjų taip puoselėtas puikavimasis grožiu, paveldėta padėtimi visgi yra nugalimas nuoširdaus bendravimo, emocijų, jausmų.

Keista skaityti apie tai, kaip jauni veikėjai įpratę savo laimę sieti su įtakingumu, kurį, jiems perduos (ar perdavė) tėvai. Pagrindinė veikėja Ana Eliot - lyg balta varna tuščiagarbio, tik "blizgią" išorę puoselėjančio tėvo - dvarininko šeimoje. Išskirtine ji jaučiasi, nes nepritampa savo požiūriu į gyvenimą, gyvenimo partnerio pasirinkimą, nes yra ne tik graži ir aikštinga "tėvelio princesė"... Kreivai aplinkiniai, o ir artimieji į ją žiūri jau vien dėl to, jog būdama dvidešimt septynerių dar nėra sukūrusi šeimos. Oho, kokia nelaimė moteriai, kokia gėda jos šeimai! Kokios auklėjimo spragos! O gal kokios spragos tėvų įtakingume visuomenei? Tikras jaunos moters (na, ne tokios jau ir jaunos tuometiniu požiūriu) gyvenimo košmaras! :) Štai tokį "nemalonumą" imasi "tvarkyti" Anos artimieji, o svarbiausią vaidmenį prisiima draugė: "... negi ji, devyniolikmetė, susižadės su vaikinu, kuris, be gerų asmeninių savybių, neturi daugiau nieko, ir jokių vilčių praturtėti, nebent prasigyventų iš savo labai nepatikimos profesijos, bet ir čia jis neturi jokių pažinčių, kurios garantuotų tolesnį kilimą tarnyboje; taip, su juo Ana tikrai prapultų, baisu apie tai net pagalvoti! Ana Eliot, tokia jauna; ją dar mažai kas pažįsta, ir staiga pasičiups kažkoks pašalietis, be ryšių ir be turtų; jis gi įstums ją į vargą ir nerimą, pražudys jos jaunystę, padarys ją žeminamai priklausomą!" (p.27) Taip prispausta jauna, gležna ir nelabai dar tvirtai ant žemės stovinti (ne kojų, o nuomonės turėjo prasme) Ana nutraukia sužadietuves su visuomenėje nereikšmingu, tačiau mylimu jūrų laivyno karininku. ..

Bet jaudinantis romanas prarastų pusę savo grožio, jei nevirstų į pasaką laiminga pabaiga. Pasaka, kurioje bjaurusis ančiukas - t.y. beturtis, neperspektyvusis, neįtakingasis, bet patrauklus, ambicingas (ir paslapčia vis tik mylimas) karininkas po ilgų septynerių metų nevirstų žavia, bei kitų panelių geidžiama gulbe - praturtėjusiu kapitonu, vis dar patraukliu ir tiek pat ambicingu, ir vis neatleidžiančiu mylimajai (buvusiai?) už atstūmimą...

Ar gerai tuščiagarbio tėtušio apžiūrėtas dienos šviesoje "naujai atgimęs" karininkas atitiks sukurptus reikalavimus ir tiks aikštingajai dukrytei, kuri jau dabar savo apsisprendimą pareiškia tvirtai? Ar padėtis ir gražiai skambanti pavardė pakels dvarininko šeimos prestižą? Kas nugalės šioje padorumo, pasipuikavimo, tuštybės, įtakingumo ir titulų svarbumo kovoje?

Ech, meilė nugali viską... Net ir tokius "paveldėtus", primestus gyvenimo principus. O ir pergudrauti apsimestinį mandagumą ir rungtyniaujantį puikavimąsi tarp šeimų tik ji viena tegali!

"... kokie nereikšmingi esame už savo artimųjų rato ribų." (p. 40)

Jane Austen knygoje "Įtikinėjimas" veiksmas vyksta XIXa., kai žmonės vertino puikybę, puošnumą, turtą, titulus. Ana buvo viso šito priešingybė, taip sakant "pilkoji pelytė", kuri žmoguje vertino protą ir...

Jane Austen knygoje "Įtikinėjimas" veiksmas vyksta XIXa., kai žmonės vertino puikybę, puošnumą, turtą, titulus. Ana buvo viso šito priešingybė, taip sakant "pilkoji pelytė", kuri žmoguje vertino protą ir nuoširdumą.

Autorė pasakoja apie jaunos moters likimą. Budama 20m. Ana turėjo mylimąjį Frederiką, deja jos šeimai jis buvo per "prastas" ir jaunoji Ana leidžiasi perkalbama artimųjų ir atsisako tekėti.

Praeina 7m. ir likimas vėl juos suveda. Frederikas grįžta, praturtėjęs ir jau tapęs gerbiamu kapitonu. Grįžęs jis trokšta pamilti ir susirasti sau tinkamą žmoną ir bendramintę. Ir jų keliai vėl susitinka. Jie supranta, kad per visus šiuos metus jiems nepavyko vienas kito užmiršti, dėl to nė vienas ir nesukūrė šeimos. Jaunuoliai ryžtasi ištaisyti praeities klaidas ir duoti antrą šansą meilei. Mokėjimas atleisti, ilgesys, nuoširdumas ir meilė suveda jaunas širdis nepaisant visų kliūčių.