" (...) aš neįstengiau nugalėti, gal net rimtai susikaupti neįstengiau..."



Visi yra įpratę lietuviškas knygas, o ypač tas, išėjusias dar gūdžiais Lietuvos nepriklausomybės metais, laikyti bevertėmis ar tiesiog sumaniai...

" (...) aš neįstengiau nugalėti, gal net rimtai susikaupti neįstengiau..."



Visi yra įpratę lietuviškas knygas, o ypač tas, išėjusias dar gūdžiais Lietuvos nepriklausomybės metais, laikyti bevertėmis ar tiesiog sumaniai sužaisto nereikšmingo rašytojo populizmu padarinio "prastu skoniu". Paprasčiau - nusišypsojo sėkmė menkam rašytojūkščiui išleisti neregėtai didžiulio tiražo knygą Lietuvoje.



Skubu paprieštarauti bei kartu visiems įvertinti didžiulį lobį, kurį mums paliko Ričardas Gavelis. Šiam rašytojui netinka jokie pliurpalai apie vėjų gaudymą plikame lauke ar literatūrinės šlovės siekimą.



"Jauno žmogaus memuarai" - tai knyga, apie jauną, ambicingą, iš esmės besilaikantį dorovės principų, bet tuo pačiu ir silpnavalį žmogų, nesugebėjusį tinkamai pasipriešinti sistemai. Kūrinio herojui, laiškus savo buvusiam kambariokui, savotiškam gyvenimo guru Tomui Kelertui, rašiusiam Leonui Cipariui gyvenimas buvo nelengvas, nors... kam jis tuo metu buvo lengvas? Sovietinis rėžimas kūrė naujos kartos žmogų - nemąstantį, neturintį savos nuomonės žmogų, beatodairiškai paklūstantį nustatytajai tvarkai. Niekingo sovietinio gyvenimo realijos atsispindi minėtame kūrinyje - keturiolikoje Cipario laiškų Kelertui, primenančių idiotizmu persmelktą realybę, kurioje nelemta gyventi žmogui, norinčiam gero ne tik sau, bet ir kitiems. Tai savotiškas įspėjimas, galbūt net padrąsinimas Kelertui apsisaugojant nuo to pavojingo fantasmagoriškų sporų lietaus, nuo kurio pasislėpti nesugebėdavo nė pats Ciparis.



"Sergėkitės jų ir, dėl Dievo meilės, nemanykit, kad juos įveikti lengva. Lengvai jie nepasiduos. Jų reikia bijoti. Juos būtina deramai įvertinti. Jie nebijo jokių užkeikimų. Kova su jais - ne džentelmeniškas sportas. Tai karas. Rimtas, ilgas, atkaklus karas."



Su kiekvienu perskaitytu lapu mano susižavėjimas vis augo ir augo. Nors patsai knygos veikėjas Ciparis kalba apie sovietmetį, nejučiomis patį veiksmą prilygindavau šiai dienai - juk viskas kone identiška, panašu! Bet mano pagyras ši knyga pelno ne vien dėl to. Skaitai žodį po žodžio, sakinį po sakinio, puslapį po puslapio ir nesusilaikai darkart nenustebdamas - kaip, po paraliais, tokią knygą galėjo parašyti lietuvis???



Pasirodo, kad galėjo.

Teigiamų veikėjų iškankintame lietuvių literatūros pasaulyje, romanas „Jauno žmogaus memuarai“ sužibėjo kitomis spalvomis. Tragiškas likimas, originaliai perteikta sovietinio gyvenimo nuotaika ir tai, ką galime pritaikyti...

Teigiamų veikėjų iškankintame lietuvių literatūros pasaulyje, romanas „Jauno žmogaus memuarai“ sužibėjo kitomis spalvomis. Tragiškas likimas, originaliai perteikta sovietinio gyvenimo nuotaika ir tai, ką galime pritaikyti žiūrėdami ir į šiuolaikinį pasaulį: fantasmagoriškosios sporos ir populiarioji bereikšmė kultūra, apsivijusi nūdienų žmones.

Vienas labiausiai dėmesį prikausčiusių romano arkliukų – Leono Ciparo ir jo buvusio kambarioko, 14 laiškų adresato Tomo Kelerto požiūrių ir likimų priešprieša. Ciparis kaltina Kelertą susitaikymu su sistema, nesipriešinimu, nors gan keista tokius kaltinimus girdėti iš žmogus, savanoriškai važiavusio į darbo stovyklas, komjaunimo nario ir tikrai išoriškai susikūrusio gan nepriekaištingą sovietinio žmogaus reikalavimus atitinkančią biografiją. Nors taip, jis priešinosi viduje, mirė besipriešindamas beviltiškai, iš vidaus pūvančiai sistemai, tačiau galbūt kiekvienas priešinamės pagal savo galimybes. Galbūt Kelerto maištas buvo apatija ir susitaikymas.

Įdomi yra ir savęs paieškos idėja. Pradedant fakto konstatavimu, kad išties niekas mūsų nemoko būti savimi, tik remtis visuomenės primestomis klišėmis. Sovietinis mąstymas teigė, kad reikia sukurti jiems tobulą žmogų "homo-sovieticus", nes tokių žmonių armijas lengviau suvaldyti, lengviau stumdyti it šachmatų figūrėles. Ir taip, kas vertintų tokį žmogų, kuris mąsto klišėmis? Tai tik nuobodus, nieko pasiūlyti negalintis snobas.

Kokiam žmonių sluoksniui skirta ši knyga? Manau, skaitytojų ratas turėtų būti gan platus – nuo savyje pasimetusių jaunuolių, dar vis ieškančių ir besistengiančių atrasti save, suvokti, kur jų vieta šiame pasaulyje, iki vyresnio amžiaus žmonių, kurie dar atmena tuos netikrumu, kaukėtumu ir fantasmagoriškų sporų užnuodytu oru persmelktus laikus.