Ši Dostojevskio knyga nepaliko didelio įspūdžio. Peršasi išvada, kad tai nėra geriausias jo kūrinys (ar nėra geriausias tarybinių laikų vertimas). Arkadijus Dolgorukis iš Maskvos persikelia gyventi į Sankt Peterburgą, nes...

Ši Dostojevskio knyga nepaliko didelio įspūdžio. Peršasi išvada, kad tai nėra geriausias jo kūrinys (ar nėra geriausias tarybinių laikų vertimas). Arkadijus Dolgorukis iš Maskvos persikelia gyventi į Sankt Peterburgą, nes turi "idėją", tačiau skaitant knygą taip ir neaišku apie ką ji - apie idėją ar apie XIX a. gyvenimo aktualijas (azartiniai lošimai, persipynusios meilės istorijos, ligos). Galų gale, pačioje knygos pabaigoje išaiškėja, kad visas pasakojimas ir buvo apie "idėją", tačiau skaitant norėjosi, kad tai būtų aišku. Tiesa, pats turinys, rašymo stilius įtraukė. Nors ir skaičiau ne apie tai, ko tikėjausi, nuobodu nebuvo.

Dvidešimtmetis studentas Arkadijus Dolgorukis iš Maskvos persikelia gyventi į Sankt Peterburgą. Pirmąjį mėnesį "Pitery" jis praleidžia pas tėvus, kuriuos buvo matęs vos tris kartus gyvenime. Užaugino svetimi... Į šį...

Dvidešimtmetis studentas Arkadijus Dolgorukis iš Maskvos persikelia gyventi į Sankt Peterburgą. Pirmąjį mėnesį "Pitery" jis praleidžia pas tėvus, kuriuos buvo matęs vos tris kartus gyvenime. Užaugino svetimi... Į šį miestą jis persikelia, nes turi "idėją" (rašau kabutėse, nes knygoje taip rašoma). Beveik visa knyga sudaryta iš Arkadijaus pokalbių su draugais, bičiuliais ir pažįstamais. Jis savo "idėjos" niekam nepasakoja, todėl ir knygoje apie ją užsimenama vos porą kartų - ji išduodama tik skaitytojui. Tikiuosi, kad antrajame tome "idėjai" bus skirta daugiau dėmesio.

Skaitant tokias knygas, na, juk žinote, tokias knygas - galingas, siekiančias šimtus puslapių, klasikų parašytas prieš daugybę metų, kai žmonės net kalbėjo visai kitaip, nė nemint jų elgesio ar pažiūrų, kai viskas,...

Skaitant tokias knygas, na, juk žinote, tokias knygas - galingas, siekiančias šimtus puslapių, klasikų parašytas prieš daugybę metų, kai žmonės net kalbėjo visai kitaip, nė nemint jų elgesio ar pažiūrų, kai viskas, rodos, buvo kitaip ir tuometis pasaulis visiškai kitaip sukos, gal į priešingą pusę; taigi, skaitant tokias knygas, dažniausiai pereinu per kelis emocinius lygmenis. Žinoma, turbūt skaitant dauguma knygų, pereinama per daugybę emocijų, tačiau tokia klasika - tai jau šis tas kitokio, drįsčiau teigti. Juk vis dėlto - tai klasika.

Turbūt visus tuos emocinius lygmenis galima apibūdinti vienu žodžiu - sakyčiau, tai vis kitos rūšies susižavėjimas, retkarčiais susiliejantis ir pereinantis vis į kitą. Susižavėjimas ne vien dramatiškais herojais, besielgiančiais šiek tiek nelogiškai, tačiau kartu - ir susižavėjimas autoriais, o tiksliau, šiuo atveju, autoriumiu Fiodoru Dostojevskiu, sugebančiu meistriškai valdyti žodį ir papasakoti istoriją to jauno žmogaus, neteisėto pavainikio Arkadijaus Makarovičiaus Dolgorukio akimis. Mane apima susižavėjimas aukštu stiliumi ir specifine atmosfera, o visad senoviniu naftalinu dvelkę tėvavardžiai staiga įgija sodrų atspalvį, kokiam knygos juos tariant rusiškai tvirtai.

Aš imu žavėtis siužetu ir charakteriais, stebiu, kaip pamažu pamilstu tą, kuris, sutiktas gatvėje, meilės nepasirodytų vertas - tačiau ne dabar, ne tada, kai verti knygos puslapius ir siurbi slapčiausias žmogaus sielos ertmių dulkes, dvejodamas, ar kada nors ir tu savy tokių prikaupsi. Taip, skaitant tokias knygas, mane žavi ir tai, kokia menka aš rodaus, na, ir kokios mano menkos bėdos, palyginus su tuo, apie ką svaičioja ir dėl ko išgyvena rusų aukštuomenė ar tas jaunas žmogus, vis įsipinantis į kokius netikėtus skandalus, tačiau vis taip pat pasiryžtantis tuojaus viską keisti.

Tokios rimtos knygos įkvepia imti dar rimtesnes knygas, nes pradėjus skaityti, nesinori mesti ar šiaip, visai neįmantriai kasdieniškai tiesiog grįžti prie eilinio meilės romaniūkščio ar kito beverčio skaitalo, kurį perbėgus, širdy nepasiliks nieko - jokio įspūdžio.

Visiškai priešingai su tokiomis knygomis - jos tavyje kažką palieka. Ir, nors, rodos į jas taip sunku prisiversti gilintis - sunku pirmą kartą atversti viršelį ir imti skaityti, kai prieš akis matai ilgus septynis šimtus puslapių, o ypač, kai žinai, kad tai knyga ne šiaip vakaro paskaitymui. Tačiau, baigus skaityti, vis dėlto žinai - juk buvo verta.