"O ką, jei viskas, ko tereikia - tai žvalgytis plačiai atmerktomis akimis ir pasitikti naujas galimybes?"


Ar niekada apie tai nesusimąstėte? Kas, jei per dažnai net nepagalvoję atmetame pasiūlymus, prašymus? Kas, jei per...

"O ką, jei viskas, ko tereikia - tai žvalgytis plačiai atmerktomis akimis ir pasitikti naujas galimybes?"


Ar niekada apie tai nesusimąstėte? Kas, jei per dažnai net nepagalvoję atmetame pasiūlymus, prašymus? Kas, jei per retai sakome "taip"? O kas, jeigu tas mažytis, kažkada neištartas žodelytis galėjo visiškai kitaip pakreipti gyvenimą?

Būtent taip ir nutiko Danny Wallace, autobiografinio romano "Jis sako Taip!" autoriui ir pagrindiniam veikėjui. Po išsiskyrimo su mergina Danny tapo užsidaręs, gyvenimui "ne" sakantis vaikinas, atmetinėjantis visus pakvietimus ir pasiūlymus vien tam, kad galėtų ramiai, niekeno netrukdomas, lindėti namuose prie televizoriaus. Nežinia kiek tai būtų trukę, jei ne vienas autobuse nepažįstamojo ištartas sakinys: "Dažniau sakyk taip". Nuo tos akimirkos Danny gyvenimas apsivertė. Jis ne tik ėmė dažniau sakyti "taip". Vaikinas nusprendė "taip" sakyti visada. Į bet kokį klausimą, pakvietimą ar pasiūlymą Danny turėdavo tik vieną atsakymą. Taip.

Nors ši knyga mano rankose (ir "Knygų iššūkio" sąraše) atsidūrė atsitiktinai, tačiau ne be reikalo. Jau vien dėl to, kad po įtemptų mokslo metų ir serijos sudėtingų, gilinimosi ir skaitymo tarp eilučių kūrinių, buvau pasiilgusi tokio, lengvo, daug mąstymo nereikalaujančio skaitymėlio. Tad nors knyga yra daugiau nei puspenkto šimto puslapių, ją perskaičiau tikrai greit. Romanas patraukia ypatingai įdomiu siužetu, kuris, žinant, kad daugiau ar mažiau yra tikras, tampa dar įdomesnis. Ryte tu kur nors su Danny ir būreliu pacifistų kreida šūkiais margini Londono šaligatvius, o vakare žaliu juokingu "Taipmobiliu" jau riedi į Stounhendžą. Negana to, knygoje apstu kasdieniškų situacijų, į kurias autorius pasižiūri su tokia ironija, kad, nori nenori, skaitydamas nejučia išsišiepi iki ausų.

Nė minutės nepasigailėjau šiai knygai pasakiusi "taip". Apskritai, vienintelis dalykas, kurio galima gailėtis pradėjus skaityti šį romaną, tai kažkada be reikalo atmesti pasiūlymai, prašymai, per dažnai tariamas "ne". Susimąsčiau, juk pasaulyje pilna žmonių, kurie be perstojo atmeta prašymus ar pasiūlymus, net nepagalvodami kur galėtų nuvesti jų pasakytas "taip". Kiek mažytis žodelis gali atverti naujų kelių, suteikti naujų galimybių, leisti pažinti naujų žmonių... Skaitant šią knygą, iš užmaršties ima kilti visi tie atvejai, kai vietoj "ne" galėjau pasakyti "taip". Ir tuomet, šiek tiek paplaukiojus beribėmis fantazijos jūromis, ima graužti kirminėlis, nes supranti kiek galbūt esi praradęs. Na ir juk visai nesvarbu, kad tai greičiausiai maži, kasdieniški dalykai. Vis dėlto, tie maži dalykai yra svarbūs. Juk nuoširdi nepažįstamojo šypsena ar ištartas "ačiū" gali pakelti nuotaiką visai dienai. O galbūt jūsų ištartas nereikšmingas taip, praskaidrina dieną kažkam kitam? Ar ne tai ir daro mūsų gyvenimą ir pasaulį gražesniu? :)