Oficiali dalis : "Juodasis princas" - tai savotiška rašytojos išpažintis. Sukurtas 1973 m. romanas buvo laikomas jos kūrybos viršūne, bet neprarado savo reikšmės ir dabar.
Pagrindinis veikėjas - nebe pirmos jaunystės...

Oficiali dalis : "Juodasis princas" - tai savotiška rašytojos išpažintis. Sukurtas 1973 m. romanas buvo laikomas jos kūrybos viršūne, bet neprarado savo reikšmės ir dabar.
Pagrindinis veikėjas - nebe pirmos jaunystės rašytojas, Bredlis Pirsonas, svajoja apie tobulą knygą, su draugu Arnoldu Bafinu varžosi dėl literatūros ir meilės. Tapęs Arnoldo žmonos Reičelės meilužiu, Bredlis Pirsonas pajunta meilę ir jaunajai Džulianai, Bafinų dukrai. Pagaliau visa istorija virsta kriminaline, o pagrindinis romano veikėjas apkaltinamas (gal ir pelnytai) Arnoldo nužudymu.

Mano jausmai:

ŠTAI KĄ BŪČIAU NORĖJUSI PARAŠYTI APIE ŠIĄ KNYGĄ, KOL DAR JĄ SKAIČIAU:
.
Vaizduoja tas žmogaus mintis, pajutimus, kurie mus užklumpa sekundę, bet paskui mes savo egoistinį būdą suvaldom širdimi ir save nugesinam taikiomis mintimis. Todėl pagrindinis veikėjas atrodo labai atstumiantis, nes jis visada pasiduoda savo egoistiškai prigimčiai... Tarkim, aplankė herojų jo sesuo... Sako: "Palikau savo vyrą. Apsistosiu pas tave." Suprantama, kad nė vienas nenorim į savo namus priimti neprašytų giminaičių, bet visada sužaidžia kažkoks žmogiškumas ir tu priimi, stengiesi suprasti kito skausmą. O herojus mato skausmą, bet iš karto pasako: "Man nerūpi", "Manęs tai neliečia". Nesako, kad "Gerai, pagyvenk", sugalvosim, ką nors"... Sako: "Turi grįžti, nes neturi kito pasirinkimo"...


Neprisijaukinau... Negalvojau, kad tiek daug vargsiu su šia knyga. Juk kitas šios rašytojos kūrinys "Jūra, jūra..." man labai patiko.


Turbūt esu per jauna šiam kūriniui. Veikėjai perkopę 50 metų... gal kai kurie šiek tiek jaunesni... Nesupratau jų mąstymo, jų matomo pasaulio, jų jausmų sumaišties. Matyt trūksta dar man gyvenimo patirties, išminties, kad įsivaizduočiau, kodėl tokios veikėjų mintys, kodėl tokie poelgiai.


Situacijos keičiasi kaip teatre. Čia kažkas paskambino į duris, nuėjo, atidarė duris, pakalbėjo, padiskutavo, čia tuoj suskambo telefonas, kažkas nutiko, vėl pakalbėjo, padiskutavo... Nuvažiavo į kitus namus... Kita diena vėl viskas prasideda nuo durų skambučio, paskui vėl natūralus realizmas, vėl ašaros, išpurtę veidai, raukšlės, tada per tą laiką kažkas ateina į namus netikėtai, išsiveda kažkurį veikėją, tada vėl, žiūrėk, skambutis arba veiksmas vėl perkeliamas į kitus namus...


Negaliu nieko sakyti, veikėjai labai saviti... bet jie man sudėtingi.


BET... DABAR, KAI JAU PERSKAIČIAU VISĄ KNYGĄ... mano nuomonė visai pasikeitė... pasirodo, gal ir nereikėjo čia per daug visko suprasti ar analizuoti... Pasirodo, kad čia yra knyga knygoje... Ji parašyta pagrindinio veikėjo Bredlio Pirsono... o už fantaziją tik pagirti gali... Nesvarbu, kad tas lakstymas ir santykių painumas kartais atrodydavo kaip beprotystė.


Tai va, knyga nustebino.