Šią knygą pirmą kartą perskaičiau paauglystėje ir, aišku, įsimylėjau į veikėjus, ir ne kartą vėliau ieškojau informacijos apie juodas tulpes :) panorau įsitikinti, ar ir dabar ši istoriją taip pat įtrauktų......

Šią knygą pirmą kartą perskaičiau paauglystėje ir, aišku, įsimylėjau į veikėjus, ir ne kartą vėliau ieškojau informacijos apie juodas tulpes :) panorau įsitikinti, ar ir dabar ši istoriją taip pat įtrauktų... pasirodo, taip. Man tai viena įdomiausių ir įtraukiančių autoriaus istorijų.

Baugu pripažinti, bet tai berods pirmasis mano skaitytas A. Dumas romanas. Atsižvelgiant į tai, ko tikėjausi iš šios knygos (sausa klasika, mėgstama tėvų, ne kitaip), buvau tikrai gana maloniai nustebinta.

A. Dumas...

Baugu pripažinti, bet tai berods pirmasis mano skaitytas A. Dumas romanas. Atsižvelgiant į tai, ko tikėjausi iš šios knygos (sausa klasika, mėgstama tėvų, ne kitaip), buvau tikrai gana maloniai nustebinta.

A. Dumas meistriškai aprašė ir išreiškė ne vien pagrindinius veikėjus, bet ir juos supančius, taip pat ir pagrindinio veiksmo link vedančius veikėjus. Tai įspudingas, dėmesį prikaustantis ir kartu nesudėtingas kūrinys. Dar niekad neskaičiau kūrinio, kurio pagrindinio veikėjo aistra būtų gėlės, kuriame gana paprastai aprašomos brutalios žūdynių scenos taip kontrastuotų su savotiškai idilišku viso romano pasakojimo tonu ir kuriame mane vis sustabdytų viena ar kita geniali mintis, verta pasižymėti.

Mano mėgstamiausia vieta - Rozos ir Kornelijaus, pagrindinių veikėjų, bendravimas ir įdomūs palyginimai su gėlėmis, kaip ir Kornelijaus pirminis svyravimas tarp to, kam prillauso jo širdis - juodajai tulpei ar Rozai.

Alexandre Dumas žinomas kaip romanų "Trys muškietininkai", "Grafas Montekristas" autorius. Prieš kelis metus ir pati juos skaičiau, todėl dabar nusprendžiau pratęsti pažintį su šiuo prancūzų rašytoju. Taigi bibliotekoje...

Alexandre Dumas žinomas kaip romanų "Trys muškietininkai", "Grafas Montekristas" autorius. Prieš kelis metus ir pati juos skaičiau, todėl dabar nusprendžiau pratęsti pažintį su šiuo prancūzų rašytoju. Taigi bibliotekoje išsirinkau "Juodąją tulpę".

Pirmiausia, pastebėjau įdomų ir savitą pasakojimo stilių, su kuriuo dar neteko susidurti, - A. Dumas tampa lyg artimas bičiulis, pasakojantis istoriją: "O dabar, jeigu skaitytojas sutiks, mes paseksime jį iki jo kelionės galo."(166p.) Todėl nenuostabu, jog rašytojas - visažinis, kuris vertina: "O vargšas kalinys"(166p.) arba "Čia juos apniko šunsnukiai"(37p.), aiškina: "Mes sakome "Delfto keliu" todėl, kad važiuojant iš Levešteino į Harlemą, reikėjo daryti didelį vingį"(167p.). Ir nors kūrinio struktūra man patiko, bet kiek nenaturaliai atrodė tokie kreipiniai kaip "mano mieloji Roza"(142p.) ir "mano mylimas Korenlijau"(155p.). Šie kreipiniai, mano manymu, prideda per daug dramatiškumo, netikrumo, tampa per saldu,todėl retkarčiais tai nevindavo.

Tačiau, mano nuomone, A. Dumas puikiai padirbėjo kurdamas romano herojus - pykau, nemėgau, gėrėjausi. Susidariau aiškią jų charakteristiką, o tai man ypač patiko, nes leido lengviau suvokti jų elgesį, suprasti, kada jie turėjo "perlipti" per save ir stebėti, koks viso to rezultatas.

Žinoma, romane aukštinamos, turbūt, amžinosios vertybės: meilė, drąsa, atsidavimas, pasiaukojimas, meno ir mokslo vertinimas, o tokios kaip materializmas, pyktis, pagieža, gobšumas galiausiai sunaikina žmogų, puikus pavyzdys romano herojus Isakas Bokstelis.

Taip pat norėčiau paminėti, jog kūrinio "kertinis akmuo" mane sudomino ir patraukė - juodoji tulpė. Ji it kokia Pandoros skrynia, nes dėl jos Boksteliui kilo pavydas, kas jį galiausiai paskatino sekti ir neteisingai apkaltini savo kaimyną Kornelijų van Berlė. Meilė tulpėms, o ypač juodajai, sujaudino net mane - ne per didžiausią gėlių mėgėją. Man buvo įdomu ir keista skaityti apie tokį atsidavimą, kur "nužudyti tulpę - neapsakomas nusikaltimas, žiūrint tikro gėlininko akimis. Nužudyti žmogų - dar pusė bėdos"(50p.). Taigi, aiškiai matome, jog tulpė, šiuo atveju, yra daug svarbesnė ir vertingesnė už žmogų.

Bet mane nevisiškai įtikino meilės istorija tarp Rozos Grifus ir Kornelijaus van Berlė. Ir čia turbūt kaltas Kornelis, nes iki knygos galo neišsiaiškinau, kas jam svarbiau - tulpės ar Roza, ir nors pats rašytojas teigia, jog "Kornelijaus meilė Rozai buvo vis dėlto didenė"(129p.), aš vis tiek nesugebėjau tos ribos pajusti. Dėčiau lygybės ženklą, nes neretai man atrodė, jog vaikinas tik žavisi mergina, o gal jis nepaprastai žavisi tulpėmis ir tai moka išreikšti, o meilės - ne?