Juozapas, pasivadinęs Ozarsifu, pasmerktas kalėjimo duobėn įmesti, jon nepateko, nes duobių kalėjime nė nebuvo. Kalėjimo viršininkas Mai-Sachmė tik pasišaipė, paaiškindamas Juozapui, kad laikyti kalinius duobėse būtų...

Juozapas, pasivadinęs Ozarsifu, pasmerktas kalėjimo duobėn įmesti, jon nepateko, nes duobių kalėjime nė nebuvo. Kalėjimo viršininkas Mai-Sachmė tik pasišaipė, paaiškindamas Juozapui, kad laikyti kalinius duobėse būtų neekonomiška prabanga, kai jie gali skaldyti akmenis ir tampyti akmens luitus. Bet Ozarsifas ir akmenų netampė, o po pirmo pokalbio su kalėjimo viršininku, šiam sužinojus apie Ozasifo turėtą postą ir apie jo kaltę, tapo kalėjimo raštininku. Palaipsniui Mai-Sachmė savo sunkią pareigų naštą perkrovė ant Ozarsifo pečių, kuris ją vilkdamas tapo kalėjimo prievaizdu ir sulazda rankoje vykdavo akmens skaldyklų inspektuoti. Pats būdamas kalinys, Ozarsifas palengvino jų dalią, patvarkęs, kad kalinys jau po antro nugriuvimo, one po trečio, kaip buvo anksčiau, būtų nešamas į ligonių pašiūrę. Pirmas nugriuvimas būdavo laikomas tyčiniu ir skatinamas to nedaryti lazdomis, aišku, jei nugriuvusysis dar gyvas. Kalėjime Ozarsifas dviem faraono didžiūnams, patekusiems nemalonėn, pranašiškai išaiškino jų sapnus apie jų išaukštinimą. Tiesa vienas jų buvo išaukštintas grąžinant į pareigas, o kitas pasmeigiant ant smailaus kuolo. Naujasis faraonas liguistas ir dėl to nekaringas, daugiau užsiėmė ne valdymu, o religijos reformavimu. Susapnavęs pranašišką sapną ir nepatenkintas jo aiškintojais, faraonas išsikviečia iš kalėjimo Ozasifą. Faraonui patinka sapno aiškinimas ir religinis pokalbis, Ozarsifas tampa faraono dešine ranka, viso Egipto ūkvedžiu. Knyga baigiasi į su visa gimine Egiptą atvykusio Jokūbo mirtimi ir iškilmingomis jo laidotuvėmis. Likimo ironija: nekentęs Egipto Jokūbas Juozapo patvarkymu laidojamas egiptietiškai balzamuotas kūno formos sarkofage, bet iškilmingai nugabentas gimtajam ebrajų kraštan.