Airių rašytojo John Banville romanas"Jūra" laimėjo Bookerio premija 2005, tai buvo viena iš priežasčių kodėl aš pasirinkau skaityti šią knygą. Pilna apmąstymų ši knyga labiau primena biografiją, kurioje pagrindinis...

Airių rašytojo John Banville romanas"Jūra" laimėjo Bookerio premija 2005, tai buvo viena iš priežasčių kodėl aš pasirinkau skaityti šią knygą. Pilna apmąstymų ši knyga labiau primena biografiją, kurioje pagrindinis veikėjas pasineria į savo vaikystę, koks buvo, ką jautę, taip pat prisimena gyvenimą su žmoną (ypač jos ligos metus), tai tarsi bėgimas per praeitį. Žmogus bemaž galėtų iš naujo nugyventi savo gyvenimą, jeigu tik pajėgtų pakankamai įtempti atmintį.

Pasakojimas apie meno istoriką Maksą Mordeną, kuris tapęs našliu (žmona mirė nuo vėžio) savaip nusprendžia išgyvent savo skausmą. Jis grįžtą prie jūros į mažą kaimelį kuriame leisdavo vaikystės vasaras ir apsigyvena name kuris vaikystėje jam kėlė įvairius jausmus. Tuo metu čia gyvenusi Greisių šeima buvo jo susidomėjimo objektas, jam jie atrodė kaip iš kito pasaulio, slapčia jis buvo įsimylėjęs ponia Greis, taip pat jo susidomėjimą kėlė ir keista dvynukų pora. Kai viena iš dvynukų (buvo brolis ir sesė) nusiskandino jo akivaizdoje, pasikeitė ne tik Greisių gyvenimas, šis įvykis sukrėtė ir pakeitė patį Maksą, ta liūdna diena prisiminimuose persekiojo jį visą gyvenimą.

Knyga man patiko savo lengvu stiliumi, kuris įtraukdavo į pasakojamąjį laiką, pasakotojas iškeldavo klausimus, kurie taip pat priversdavo ir pačią apmąstyt tam tikrus gyvenimo dalykus. Tai viena iš tų knygų kurias verta, atostogaujant prie jūros, pasiimti su savim.

John Banville - airių rašytojas, pelnęs gerai visiems žinomą Bookers premiją. Perskaičiusi šią knygą neabejotinai suprantu, kad ją laimėjo ne veltui. Knygoje pasakojama apie meno istoriką, kurio žmonai mirus nuo vėžio,...

John Banville - airių rašytojas, pelnęs gerai visiems žinomą Bookers premiją. Perskaičiusi šią knygą neabejotinai suprantu, kad ją laimėjo ne veltui. Knygoje pasakojama apie meno istoriką, kurio žmonai mirus nuo vėžio, jis grįžta į namą prie jūros, kuriame vaikystėje atostogaudavo. Mano manymu, autorius tikrai meistriškai aprašo sielvartaujančio žmogaus, kuris bando gyventi toliau ir dar kartą permąsto visą savo gyvenimą, savijautą. Vaikystėje, kai laimė buvo kitokia, veikėjo sutikti žmonės, amžiams pakeitė jo gyvenimą, deja, su jais jau niekada nebegalės susitikti ir išsiaiškinti to, kas buvo nesuprantama. Galiausiai paslaptys išaiškėja, bet tai nereiškia, kad viskas tampa aiškiau. Tikrai ne. O knygoje vartojamas jūros vaizdinys puikiai tinka tyliam pasimetimui ir melancholijai. Jūra - audringa ir rami, akimis neaprėpiama, kartais pavojinga ir visuomet paslaptinga. Nepaisant to, kad šioje istorijoje nėra daug veikėjų ar ypatingai daug veiksmo (kas šiaip jau man labai patinka), filosofiniai pamąstymai apie didelį pasaulį ir jame gyvenančius mažyčius žmones mane be galo sužavėjo. Užvertus paskutinį puslapį apėmė ramybė ir žinojimas, kad reikia vertinti kiekvieną gyvenimo akimirką.