Kažkas nerealaus. Kartu paprasta, bet kartu ir labai idomi. Labiausiai žavėjo visa informacija apie pati Murakami, kaip paprastai pasidalino savo rutina. Kaip pateikė informacija apie bėgimą. O jo atsidavimas mane labai...

Kažkas nerealaus. Kartu paprasta, bet kartu ir labai idomi. Labiausiai žavėjo visa informacija apie pati Murakami, kaip paprastai pasidalino savo rutina. Kaip pateikė informacija apie bėgimą. O jo atsidavimas mane labai sužavėjo, negana to jis mane žavi kaip rašytojas, bet dabar ir žavės jo atsidavimas ir nepasidavimas.

Knyga, kuri padės šiek tiek labiau pažinti Haruki Murakamį ir, žinoma, šiek tiek daugiau sužinoti apie bėgimą. Nors nesu bėgikė ir nematau savęs bėgančios maratoną, tačiau bėgimo filosofija yra pritaikoma ir gyvenime,...

Knyga, kuri padės šiek tiek labiau pažinti Haruki Murakamį ir, žinoma, šiek tiek daugiau sužinoti apie bėgimą. Nors nesu bėgikė ir nematau savęs bėgančios maratoną, tačiau bėgimo filosofija yra pritaikoma ir gyvenime, tad apribojimo, kam galėtų patikti ši knyga, tikrai nėra. Rytietiškas minimalizmas užburia.

„Gal tai vadinama sudėtingu charakteriu, bet esu vienas iš tų, kuriems rašymas yra mąstymo būdas, todėl tam, kad suvokčiau savo bėgimo prasmę, turėjau parašyti šį tekstą.“ [6 psl.]
Vis skaitydavau grožinės...

„Gal tai vadinama sudėtingu charakteriu, bet esu vienas iš tų, kuriems rašymas yra mąstymo būdas, todėl tam, kad suvokčiau savo bėgimo prasmę, turėjau parašyti šį tekstą.“ [6 psl.]
Vis skaitydavau grožinės literatūros knygas ir galvodavau, iš kur atsiranda autorių ir jų knygų citatos (tos, kurios vėliau užkariauja internetą ir yra rašomos darbo kalendorių kiekviename puslapyje). Ir dabar tą supratau. Citatos gimsta ne grožinės literatūros knygose. Šias cituoja tik gerbėjai, o kitiems šios citatos neturi jokios prasmės.
„Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“ yra tikras citatų lopšys. Beveik kiekviename puslapyje man norėjosi pasižymėti bent po vieną sakinį. Esu skaičiusi atsiliepimą apie šią knygą, jog ją supras tik bėgikai. Aš nesu bėgikė, bet manau, kad ją puikiai supratau. Nebūtina ją skaityti, kaip knygą apie bėgimą. Ją galima suprasti metaforiškai, kai maratonas tampa bet kokiu kitu gyvenimo iššūkiu: „Tikroji bėgimo esmė – nors truputėlį veiksmingiau išnaudoti savo limitą, be to, tai ir gyvenimo (o man – ir rašymo) metafora.“ [89 psl.]
Yra knygų, kurios skirtos saviugdai. Bet ne visos jos ko nors išmoko. Bent jau manęs jos nieko nėra išmokiusios. Dažniausiai kaip tik norėdavosi prieštarauti jų teiginiams. Labiausiai manyje norą keistis užžiebė visai to nesiekusi Alan Weisman knyga „Pasaulis be mūsų“. Tai tiesiog pasakojimas apie tai, kaip pasaulis atrodytų be žmonių, nesigilinant į jų išnykimo priežastis. Tačiau norom nenorom imi ir susimąstai, o kokį pėdsaką aš paliksiu šioje planetoje? Ar galiu padaryti ką nors, kad tas pėdsakas nebūtų toks skaudus? Haruki Murakami knyga „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“ irgi papuola į tokių knygų kategoriją. Tai tiesiog autoriaus memuarai, mintys apie bėgimą, rašymą ir asmeninį gyvenimą. Bet ėmus į viską žiūrėti kitu kampu atrodo, kad ši knyga padeda siekti užsibrėžto tikslo, nepasiduoti po pirmos nesėkmės ir nebijoti keisti nusistovėjusio gyvenimo ritmo.
Skaitydama šią knygą labiau pažinau savo taip mėgstamą rašytoją. Pasirodo, mes netgi šiek tiek panašūs, „iš tų, kurie per daug nesikankina būdami vieni.“ [22 psl.] „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“ tikrai rekomenduoju perskaityti jo gerbėjams ir ne tik.

Tai jau išėjo, kad perskaičiau knygą rusų kalba iphone. Esmės nekeičia, knygos tekstas paprastas, todėl, vargu, ar būtų skirtumas dėl vertimų į skirtingas kalbas. Pati knyga yra parašyta pasakojimų ir prisiminimų forma,...

Tai jau išėjo, kad perskaičiau knygą rusų kalba iphone. Esmės nekeičia, knygos tekstas paprastas, todėl, vargu, ar būtų skirtumas dėl vertimų į skirtingas kalbas. Pati knyga yra parašyta pasakojimų ir prisiminimų forma, tema viena - bėgimas, na dar iš dalies rašymas. Kadangi pats bėgioju ilgas distancijas jau kelinti metai, įskaitant dalyvavimą maratonuose, tai knyga buvo greitai ir lengvai "suvalgyta". Kaip bėgiojančiam ir mėgstančiam knygas įdomiausi dalykai buvo kaip Haruki motyvuoja save bėgti ir rašyti. Visa tai knygoje dailiai ir nuosekliai išdėstyta per rašytojo subjektyvią prizmę. Knygą rekomenduoju perskaityti visiems Murakami gerbėjams, net ir nemėgstantiems bėgimo.

Nors tikrasis pavasaris užtruko kažkur Karibuose ir visai nemadingai vėluoja jau, rodos, kokį gerą pusmetį, tačiau noras artėjant šiltajam metų sezonui atrodyti nuostabiai kyla bemaž kiekvienam žmogui. Siekdami patenkinti...

Nors tikrasis pavasaris užtruko kažkur Karibuose ir visai nemadingai vėluoja jau, rodos, kokį gerą pusmetį, tačiau noras artėjant šiltajam metų sezonui atrodyti nuostabiai kyla bemaž kiekvienam žmogui. Siekdami patenkinti šį norą, naujienų portalai plūste užplūsta straipsniais, žadančiais dailų pilvuką paplūdimyje, mokančiais, kaip taisyklingai padaryti tris atsispaudimus, ar tiesiog - įrodinėjančius bėgimo svarbą bei naudą.

O aš šiais metais bėgioju jau turbūt kokias tris savaites (tiksliau, net tris savaites!). Ir visai ne dėl to, kad siekiu tobulų raumenų (na, gerai, gal šiek tiek ir dėl to), bet labiausiai - dėl kai ko, ką žodžiais išreikšti ir aprašyti yra išties sunku. Turbūt reikia tik pajusti - pajusti tuos pirmuosius perėjimo į bėgimą žingsnius, pajusti, kaip pėdos dunksi į asfaltą, pajusti, kaip galvoji, jog turbūt daugiau nebegali, ir kasdieną įrodyti sau, jog vis dėlto gali, dar ir kaip gali. Ir, be abejo, pajusti, kaip veide pražysta tyli šypsena, kai apsukęs ratą, vėl grįžti į namus pavargęs.

Apie tokį bėgimą, tik gal be tokių viršutinėje pastraipoje mano išreikštų sentimentalių frazių, ir rašo žymusis japonų rašytojas Haruki Murakami. Jis rašo, kaip jį veikia kasdienis bėgimas, ir kuo ši veikla susijusi su rašymu; jis pasakoja apie savo gyvenimą ir skaitytojas turbūt nė nepajunta, kaip puslapiais slysta Murakamio gyvenimo istorija, o kažkur, skaitytojo sąmonės kamputyje, išlieka rašytojo širdies dūžiai, sumišę su ritmingais bėgimo žingsniais.

O ne, šioje knygoje Murakamis nesako, kad štai imkite visi bėgimo batus, ir lėkit į laukus. Jis kalba apie save ir apie tai, kaip kiekvienas atranda savo mėgiamą šaką - kad ir kokia beprotiška veikla iš pažiūros tai bebūtų. Juk turbūt visiškai normalus žmogus nepasiryš kažkur judėti 42 km 195 m - kažkur į menamą maratono finišo liniją.

Aš turbūt irgi nesu visiškai normalus žmogus. Ne, maratono bėgti nesiryžtu, tačiau tiesiog bėgti - visai kas kita. Ne, ši knyga neprivertė manęs staiga atsibusti ir pasiryžti risnoti kelis kilometrus - į tai ėjau tikslingai, pusę žiemos laukdama, kada gi pagaliau nutrips sniegas, ir kovą įsigijusi pirmuosius savo bėgimo batelius. Tačiau, turiu pripažinti, ši knyga buvo dar viena papildoma išorinė motyvacija, tik sustiprinusi vidinę, ir priminusi kelias svarbias mintis. Ne vien apie bėgimą, apie rašymą taip pat.

Skaitydamas knygą į ją žiūrėjau kaip į grožinės literatūros kūrinį, o kaip į Murakamio memuarus memuarus.

Vos tik ši knyga pasirodė knygynuose, iškart norėjau ją įsigyti, tačiau vis atbaidydavo kaina. Kaskart...

Skaitydamas knygą į ją žiūrėjau kaip į grožinės literatūros kūrinį, o kaip į Murakamio memuarus memuarus.

Vos tik ši knyga pasirodė knygynuose, iškart norėjau ją įsigyti, tačiau vis atbaidydavo kaina. Kaskart užsukęs į kokią knygų parduotuvę vis pasklaidydavau, perskaitydavau kelis puslapius. Atsimenu, prieš bėgant pernai metų Vilniaus maratoną, kaip tik atsiverčiau Murakamio pasakojimą apie tai, kaip jis bėgo ultramaratoną, kaip tik tą vietą, kurioje jis pasakoja, kaip bėgdamas vis kartoja mantrą, jog tėra tik mašina, o ne žmogus. Įsivaizduoju, kokia keista ši teksto vieta turėtų būti ne bėgikui. Nors Murakamis labai vaizdžiai ir įtaigiai pasakoja apie bėgimo metu patiriamus įspūdžius, tačiau tik po kelių dienų pats bėgdamas savo pirmuosius gyvenime 42,195 km supratau, ką Murakamis turėjo galvoje. Keistas jausmas, kai trisdešimtajame kilometre vis dar bandai palaikyti orumo ir savigarbos negriaunantį bėgimo tempą, o abiejų kojų šlaunų raumenys sutraukti mėšlungio, be proto norisi burnon įsimesti ką nors saldaus, o tave lenkia kaulus barškinantys senukai. Gal pasakysiu kiek banalokai, bet to nepatyrę žmonės tikriausiai ne visiškai supras ir pačią knygą.

Kai kas perskaitę šią Murakamio knygą gali pavadinti jį arogantišku. O kodėl gi ne? Aš taip pat savimi didžiuočiausi, jei turėčiau ryžto per mėnesį nubėgti vidutiniškai 350 km. Skaitydamas šią knygą dar geriau susipažinau su Murakamiu, mano ir taip mėgstamu rašytoju. Ir dabar žinau, kad mus sieja ne vien jo kūriniai, bet ir tas bėgikų savitarpio supratimo ir pagarbos jausmas.

Tai įdomi ir įtaigiai parašyta knyga apie bėgimą, triatloną ir kūrybą. Rekomenduoju.

P.S. Pavasaris prasidėjo, tuoj bus galima atidaryti šiltąjį bėgimo sezoną.

Nedidukė, dailutė knyga, o joje ne itin elegantiškas dalykas - sportas.



Šį kartą Murakami pasirinkęs personažu save, bando sujungti dvi kalvas, stūksančias skirtingose gravitacijose - bėgimą ir rašymą (o gal labiau save...

Nedidukė, dailutė knyga, o joje ne itin elegantiškas dalykas - sportas.



Šį kartą Murakami pasirinkęs personažu save, bando sujungti dvi kalvas, stūksančias skirtingose gravitacijose - bėgimą ir rašymą (o gal labiau save rašantį). Faktas, jog šiam rašytojui sekasi jungti kontrastus ir kurti harmoniją, paaiškėjo jau tada, kai perskaičiau jo pirmąją knygą. Tačiau šįsyk jis ėmėsi pinti giją tarp skirtingų savo pusių realiame taisyklių ir kitų demonų pasaulyje.



Pynė jis kruopščiai ir su atsidavimu, nepraleisdamas jokių detalių. Tai mane ir sužavėjo skaitant šią knygą - jog rašytojas itin reiklus sau. Iš pažiūros toks žemiškas dalykas - bėgimas Murakami paverčiamas procesu, kuriam reikia itin atidžiai ruoštis.



Ką bandžiau suvokti skaitydama šią knygą, o pabaigusi visiškai tuo įsitikinau, tai, jog maratonai, ultramaratonai, triatlono varžybos iš Haruki Murakami pareikalavo beprotiškai daug tiek fizinių, tiek dvasinių jėgų, bet mainais jam davė įkvėpimą ir patirtį, kurie vieni svarbiausių rašytojo variklių.



Man patinka, kai rašytojai, kurie iš esmė yra labai įdomūs žmonės, kalba apie save. Kiekvieno gyvenimas unikalus ir ypatingai žavus. Nors skaitant knygą, keletą kartų negalėjau suvokti, kad tas pats žmogus rašo apie žmogų-avį ir kalba, kaip išsitepė plaukimo akinius ir nematė, į kurią pusę reikia plaukti per triatlono varžybas.



Turiu pripažinti Murakamiui kuo geriausiai pavyko mane įtikinti, kad knygos rašymas yra maratonas, o maratonas - knygos rašymas.



Tai viena tų knygų, kurias skaitant stabteli pagalvoti apie savo gyvenimą ir kartais net nusistebi, koks jis panašus į knygos veikėjo.

Gavosi, jog trečia knyga iš atsarginių sąrašo. Tikiuos, kad nepakaitinė, o tiesiog papildoma, kurią perskaičiau.

Murakamio skaičiau "Norvegų girią" ir nieko daugiau. Bet jau pastarojoje pajutau (per personažus), kad traukia...

Gavosi, jog trečia knyga iš atsarginių sąrašo. Tikiuos, kad nepakaitinė, o tiesiog papildoma, kurią perskaičiau.

Murakamio skaičiau "Norvegų girią" ir nieko daugiau. Bet jau pastarojoje pajutau (per personažus), kad traukia tas japonas mane. Panašumą užuodžiau. Knygoje apie bėgimą jis pasitvirtino. Tai labai asmeniška biografinė knyga, savotiški memuarai, kuriuose skleistis Murakamio dvasiai padeda mintys apie bėgimą, vieną pagrindinių jo užsiėmimų. Panašumas su manimi - atitrūkimai ir keistumai. Kaip ir autorius, taip ir aš priėjau tam tikrą tašką gyvenime ir tiesiog priėmiau tuos savo keistumus ir atitrūkimus nuo visuomenės (norą pabėgti, užsidaryti, nebendrauti).

Knyga vertinga visiems galvojantiems rašyti. Ypač didesnės apimties kūrinius.

Vertinga visiems, kurie nori keisti gyvenimo kryptį. Murakamis po studijų dirbęs savo džiazo bare, sulaukęs 30-ies, ryžtingai jį parduoda ir pradeda rašyti.

Galiausiai, knyga vertinga bėgiojantiems. Pradinukams, profesionalams - visiems. Vertinga gal ne tiek programų sudarymui, techninės bėgimo pusės analizei, kiek dvasinei šio reikalo esmei nušviesti.

Tokią trumpą knygelę, kaip Haruki Murakami "Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą" perskaityti nesunku. Juk, viso labo, tik 191 puslapis. Vis dėlto, tokiuose mažos apimties kūriniuose ne tik pasakoma labai daug, bet ir daug kas...

Tokią trumpą knygelę, kaip Haruki Murakami "Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą" perskaityti nesunku. Juk, viso labo, tik 191 puslapis. Vis dėlto, tokiuose mažos apimties kūriniuose ne tik pasakoma labai daug, bet ir daug kas nutylima. Ši knygelė - ne išimtis. Nors tai paties Haruki memuarai, jie neatsiejami nuo visos jo savotiškos kūrybos, nors šioje knygelėje ir kalbama apie žemiškus dalykus, tokius kaip rašymas, bėgimas, gyvenimas.

Kažkodėl manęs vis dar nepalieka jausmas, kad Murakami kitaip ir neparašytų: net ir kalbėdamas apie svarbius įvykius savo gyvenime jis užkloja juos magiškumo skraiste, sugretina visai neartimas stichijas, pavyzdžiui, kūrybą ir sporto varžybas.

Būtent šioje knygelėje man patiko tai, kaip detaliai, netgi, sakyčiau, preziciškai, jis aprašo triatlonininko raumenų darbą bei psichologinį pasiruošimą. Kaip lygina bėgimą ir rašymą disciplinos atžvilgiu, kaip pasakoja apie savo iššūkį bėgti istorinę maratono distanciją karščiu alsuojančioje Graikijoje ir kūno bei proto kovą bėgant ultramaratoną.

Ne veltui tai Haruki Murakami kūryba, kurioje realiuose dalykuose gimsta gilesni apmąstymai. Juos gali pamilti, gali išlikti abejingas, bet tai - asmeninis paties skaitytojo pasirinkimas.

Tai visai kitokia H.Murakamio knyga nei šio autoriaus gerbėjai (aš esu tarp jų) yra įpratę "skanauti". Joje nerasite subtilios fantastikos, savitų charakterių, sudėtingų santykių. Tai autoriaus mintys apie jo...

Tai visai kitokia H.Murakamio knyga nei šio autoriaus gerbėjai (aš esu tarp jų) yra įpratę "skanauti". Joje nerasite subtilios fantastikos, savitų charakterių, sudėtingų santykių. Tai autoriaus mintys apie jo pomėgį/poreikį bėgti ilgus nuotolius, maratoną, treniruoti savo ištvermę, kūną kartu "treniruojant" jausmus, kartu kalbantis su savimi. Man ši knyga padėjo geriau suprasti draugą, kuris kiekvieną dieną bėga savo kilometrus ir mato tame bėgime didelę prasmę. Deja (o gal ir netinka čia tas"deja"), šioje knygoje neradau mėgstamo autoriaus Haruko Murakamio.

Haruki Murakami yra mano pats mylimiausias autorius, todėl kai pamačiau jo naujai į lietuvių kalbą išversta knygą labai apsidžiaugiau. Kaip ir visada, knyga susikrimto labai greitai ir lengvai. Patiko tai, kad joje Murakami...

Haruki Murakami yra mano pats mylimiausias autorius, todėl kai pamačiau jo naujai į lietuvių kalbą išversta knygą labai apsidžiaugiau. Kaip ir visada, knyga susikrimto labai greitai ir lengvai. Patiko tai, kad joje Murakami kalba apie save, tarsi bėgdamas, ritmingai nukrypsta į įvairius prisiminimus, viską apžvelgia ir sugeba grįžti prie pradinės temos. Buvo smagu labiau pažvelgti į jo pasaulėžiūrą, gyvenimo būdą. Turiu pripažinti, kad jo asmenybė labai žavi savo disciplinuotu (todėl paradoksaliu) laisvumu. Knyga tikrai patiks visiems, kad yra susipažinęs ir pamilęs jo kūrybą.