Puiki knyga. Visgi aš visada taip atsiliepiu apie perskaitytas Haruki Murakami knygas :) Man artimas jo rašymo stilius, įdomus istorijų plėtojimas bei neapvilia sukuriami personažai. Jis - vienas mėgstamiausių mano rašytojų, o...

Puiki knyga. Visgi aš visada taip atsiliepiu apie perskaitytas Haruki Murakami knygas :) Man artimas jo rašymo stilius, įdomus istorijų plėtojimas bei neapvilia sukuriami personažai. Jis - vienas mėgstamiausių mano rašytojų, o ši knyga yra viena geriausių iš jo kūrybos. Mano galva. Didžiulės rekomendacijos :)!

Kaip visada... Paslaptingas Murakami, nejučia kylanti stipri įtampa, nors žinai, kad ir kas nutiktų, taip turi būti. Lietus, tamsus miškas, knygos ir muzika, ir nuolatinė paieška... katino, savęs, kitų, ir paskutinės dienos...

Kaip visada... Paslaptingas Murakami, nejučia kylanti stipri įtampa, nors žinai, kad ir kas nutiktų, taip turi būti. Lietus, tamsus miškas, knygos ir muzika, ir nuolatinė paieška... katino, savęs, kitų, ir paskutinės dienos planas. Kad ir kiek mes gyventume, vis tiek niekas nesikeistų.

Fantasmagoriškas pasakojimas, kuriame į graikų mitų metaforą susipina dvi iš pirmo žvilgsnio nesusijusios siužetinės linijos. Penkiolikmetis Kafka Tamura pabėga iš namų ir važiuoja į tolimoj Japonijoss saloj esantį...

Fantasmagoriškas pasakojimas, kuriame į graikų mitų metaforą susipina dvi iš pirmo žvilgsnio nesusijusios siužetinės linijos. Penkiolikmetis Kafka Tamura pabėga iš namų ir važiuoja į tolimoj Japonijoss saloj esantį Takamatsu miestą. Kita vertus namuose jo niekas nelaiko - santykiai su tėvu, kuris yra garsus skulptorius, seniai atšalę. Išsiruošęs į kelionę Kafka, kurį lydi įsivaizduojamas berniukas, vardu Varna, tikisi galbūt sutikti savo motiną ir seserį, kurios paliko juos su tėvu, kai Kafka buvo dar visai mažas. Kita vertus, Kafka turėtų baimintis keistos tėvo ka-kada išsakytos pranašystės - jam, kaip mitiniam graikų tragedijos veikėjui karaliui Edipui esą lemta nužudyti savo tėvą ir permiegoti su savo motina.
Kita siužetinė linija pasakoja apie keistą ir iki šiol nepaaiškintą atsitikimą, įvykusį Antrojo pasaulinio karo metais, o vėliau - apie vieną iš to įvykių liudininką - keistuolį senuką Nakatą, kuris po to įvykio liko "nelabai protingas". Nors Nakata nemoka skaityti nei rašyti ir daug ko gyvenime nesupranta, tačiau jis geba susikalbėti su katėmis. Po lemtingo siužeto posūkio Nakata, padedamas sunkvežimio vairuotojo Hošino, taip pat patraukia į Takamatsu, kasdien vis kuo nors nustebindamas savo pakeleivį.
H. Murakami, kaip ir G. G. Marquezo ar I. Allende's pasakojimuose, tikrovė susipina su švelnia fantastika - taip gimsta magiškasis realizmas. Šios knygos personažai dažnai mėgsta kartoti, kad gyvenimas ir visa, kas jame vyksta - tik metafora. Taip ir šis pasakojimas tampa Senovės graikų mitų paralele, o siužetinės linijos, nors iš pradžių visiškai nesusijusios, ilgainiui ima plėtotis gretimais, o kartais ir persipina tarpusavyje.
Pasakojimo stilius nenuobodus, tačiau tokio grakštumo, kaip jau minėtų kolegų iš Pietų Amerikos darbuose, H. Murakami nepasiekia - tam trukdo kartais iki smulkmenų detalūs aprašymai, fiksuojantys kasdienybės ir buities mažmožius. Tačiau netikėti siužeto vingiai, meistriškai sukurti įtempti epizodai bei gana poetiška kalba daro šią knygą įdomią - o kačių mylėtojams tai yra privalomas skaitinys.

Haruki Murakami romane "Kafka pakrantėje", kaip įprasta šiam rašytojui, pilna kačių, muzikos, maisto ir keistų, neįprastų veikėjų.



Tai paribių žmonės, susiję vienas su kitu keisčiausiais, paslaptingiausias ryšiais....

Haruki Murakami romane "Kafka pakrantėje", kaip įprasta šiam rašytojui, pilna kačių, muzikos, maisto ir keistų, neįprastų veikėjų.



Tai paribių žmonės, susiję vienas su kitu keisčiausiais, paslaptingiausias ryšiais. "Žmogaus likimas - keistas dalykas", - sako vienas iš knygos veikėjų, padedantis nemokančiam skaityti seniokui, galinčiam kalbėti su katėmis. Ir tai tik smulkmenėlė, palyginus su tuo, kas vyksta knygoje.



O vyksta šiurpoka mistika su ryškiu erotiniu atspalviu.

Netrukus mano protas nuklysta į sapnų karalystę. Jie taip tyliai sugrįžta. Laikau Sakurą glėbyje, aš jos viduje. Daugiau nenoriu būti išorinių dalykų malonėje, nenoriu, kad mane trikdytų dalykai, kurių negaliu kontroliuoti. Aš jau nužudžiau savo tėvą ir išniekinau savo motiną, o dabar esu savo sesers viduje. Jei visame tame slypi prakeiksmas, noriu čiupti jį už ragų ir įvykdyti man skirtą programą. Nusimesti sunkią naštą nuo pečių ir būti ne kažkieno plano dalimi, bet kaip laisvu žmogumi. Štai ko aš trokštu.

Čia beveik nėra jokio skirtumo tarp praeities ir dabarties, išsitrina ribos tarp dešimtmečių, miestų, realybės ir sapnų, realaus pasaulio ir paveikslų, ir net skirtingų žmonių likimų.



Man patinka ši netipinė literatūra - tas pasaulis, pakibęs tarp realybės ir sapno. Hipnotinė romano tėkmė su slidžia realybe, kai nežinai, ar personažas sapnuoja, ar gyvena iš tikrųjų. Skaitai ir, rodos, sapnuoji pats. Net nežinočiau nuo ko pradėti, jei reikėtų aptarti konkrečiau. Ar išvis Murakamį įmanoma analizuoti?



Leidykla: "Baltos lankos"

Leidimo metai: 2009

Puslapių: 478

Originalo metai: 2002

Originalo pavadinimas: "Umibe no Kafuka"

Galite susitepti sumuštinių, pasidaryti arbatos, atsinešti lėkštę braškių, tačiau kai atsiversite Murakami knygą, viską užmiršite ir vaišės liks nepaliestos. Taip pat nebedomins sms žinutės, Skype pypsėjimas ir visi...

Galite susitepti sumuštinių, pasidaryti arbatos, atsinešti lėkštę braškių, tačiau kai atsiversite Murakami knygą, viską užmiršite ir vaišės liks nepaliestos. Taip pat nebedomins sms žinutės, Skype pypsėjimas ir visi kiti pašaliniai dalykai. Liekate Jūs ir magiškas murakamiškas pasaulis.

Tikriausiai nėra žinomesnio japonų rašytojo Amerikoje ir Europoje už Murakami. Tai neabejotinai nulėmė autoriaus vakarietiškumas, kuris stipriai matosi ir jo kūriniuose. Taigi, gauname egzotikos, tačiau tuo pačiu jame randame kažką pažįstamo ir savo.

Murakami stiliaus paprastai neapibūdinsi. Vieni sako, kad tai fantastika, kritikai jį įvardina ir okultiniu detektyvu, ir psichodeliniu trileriu, ir (anti)utopija ir įvariais kitais, dažnai keistais, terminais. Matyt tai ir yra to stebuklinio pasaulio, į kurį taip maloniai įsitraukiame skaitydami, kertinis akmuo.

Mano pažintis su šiuo plunksnos meistru prasidėjo gerokai anksčiau ir paliko tik gerus įspūdžius. Todėl dabar buvo nepaprastai malonu iš lentynos išsitraukti "Kafką pakrantėje" ir pajusti tokį skaitymo malonumą, kokio jau senonai neturėjau. Pradėjus skaityti, liautis tikrai sunku. Tampiausi knygą visur, skaičiau visur kiek tik leido galimybės. O kam nors paklausus, apie ką ta knyga, nuo kurios negaliu atsiplėšti, tegalėdavau šabloniškai atsakyti, kad apie viską. Na kaip gi trumpai paaiškinti? Čia yra ir iš namų pabėgęs penkiolikmetis, bandantis pabėgti nuo savo likimo, ir senukas, kalbantis su katėmis, ir tolimųjų reisų vairuotojas, metęs savo amatą dėl galimybės patirti nuotykių, vidutinio amžiaus moteris, kenčianti negalėdama pamiršti jaunystės meilės. Ir ko tik čia nėra! Viskas pasakojama kaip dvi atskiros istorijos, kurios galiausiai susipina į vieną ir paaiškėja jas jungiantys saitai.

Minėti pasakojimai stipriai persmelkti mistikos, kuri yra tikra Murakamio vizitinė kortelė. Taip pat netrūksta trilerio elementų (jau vien kačių žudynės kiek įtampos sukelia), erotinių detalių, kartais net su stipria edipiška potekste (pagrindiniam veikėjui Kafkai Tamurai tėvas buvo išpranašavęs, kad jis permiegos su savo motina ir seserimi, ir galiausiai, pranašystės išsipildo). Žiūrint plačiau, knygoje aprašoma visa šeimos drama: kai Kafka Tamura buvo tik mažas berniukas, jį su tėvu paliko mama, kuri kartu su savimi pasiėmė ir berniuko sesę. Nei vienos iš jų jaunuolis dabar neprisimena. Tačiau likimas lemia jam vėl sutikti jas abi. Ir gana neįprastom aplinkybėm.

"Noriu, kad mane prisimintum. Jei prisiminsi, tuomet man nerūpi, jei visi kiti mane pamirš".

"Mama, tu sakai. Aš tau atleidžiu. Sulig tais žodžiais garsiai sutrupa apledėjusi tavo širdis".

Visi veikėjai tam tikra prasme ieško harmonijos ir ramybės. Visų istorijos skirtingos, bet tikslas panašus. Ir štai šioje vietoje galima įžvelgti filosofinį kontekstą ir atrasti erdvės pamąstymams. "Kafka pakrantėje" nėra tiktai smagus būdas valandoms praleisti. Iš jo galima pasiimti ir šį tą daugiau.

"Kas atverta, turi būti užverta".

Knygą vertinu maksimumu. Nors galbūt po kurio laiko atsitiks tas pats, kas su kitom perskaitytom Murakami knygom - prisiminsiu tik įspūdį, o pats siužetas visiškai išbluks iš atminties. Pliusas tas, kad galėsiu skaityti iš naujo ir vėl patirti tokį patį malonumą.

Dar vienas H. Murakamio šedevras nukeliantis į nepaprastą pasaulį, kuriame realybė ir mistiniai elementai susimaišo ir susijungia taip natūraliai, kad savo tikrumu galėtų įtikinti net ir skeptiškiausią skaitytoją (dar...

Dar vienas H. Murakamio šedevras nukeliantis į nepaprastą pasaulį, kuriame realybė ir mistiniai elementai susimaišo ir susijungia taip natūraliai, kad savo tikrumu galėtų įtikinti net ir skeptiškiausią skaitytoją (dar iki šiol atmindama "1Q84" žvilgčioju į naktinį dangų tikėdamasi išvysti mėnulių porą...).
"Kafka pakrantėje" - knyga apie penkiolikmetį, pabėgusį iš namų ir bandantį išvengti likimo, kuris jam buvo išpranašautas jo paties tėvo. Vaikinas sutinka įdomių žmonių, su kuriais randa artimą ryšį, taip pat bando įminti su jo gyvenimu susijusias mįsles. Kaip ir galima buvo tikėtis - Kafka nepaprastas paauglys: daug skaitantis (tiek mokslinę, tiek grožinę literatūrą), mėgstantis vienatvę, klasikinę muziką, galintis tiesiog ramiai sėdėti terasoje, gerti arbatą ir mąstyti.

Murakamis nebūtų Murakamiu jei į kasdienius ir įprastus įvykius neįpintų ir magijos siūlo, kuris skaitytoją priverčia abejoti realybe. Siužete galima rasti paralelinio pasaulio užuominų, žmogų kalbantį su katėmis ir kitų ne ką įprastesnių veikėjų. Čia metafora seka metaforą, kuomet ir pats suabejoji, kas yra tikra, o kas tik neapčiuopiama sąvoka. Iš tikrųjų gan sudėtinga nepaklysti autoriaus raizgomame labirinte, tačiau kai rodos tuoj pamesi siužeto tėkmę Murakamis subtiliomis detalėmis skaitytoją grąžina prie pasakojimo esmės.

Man knygoje patiko, kaip ir visose rašytojo knygose, rašymo maniera, minčių dėstymas, nenuspėjami įvykių posūkiai. Nepatiko - painus siužetas, kartais buvo sunku susigaudyti kas yra kas, o ypač kodėl viskas vyksta taip kaip vyksta.

Vertinimas 4/5

Taip susiklostė, kad perskaičiau dvi Murakami knygas iš eilės. Gal dėl to, kad pirmoji užbūrė ir nepaleido, rinkdamasi tarp numatytų skaityti knygų ranką ištiesiau prie antrosios, "Kafkos pakrantėje". Kūrinio fabula visai...

Taip susiklostė, kad perskaičiau dvi Murakami knygas iš eilės. Gal dėl to, kad pirmoji užbūrė ir nepaleido, rinkdamasi tarp numatytų skaityti knygų ranką ištiesiau prie antrosios, "Kafkos pakrantėje". Kūrinio fabula visai kitokia, nei anksčiau skaitytos knygos, bet panašumas tas, kad irgi lengvai, sklandžiai skaitoma, įsiterpia mistikos elementų (kaip gi be jų!), personažai, nors, atrodytų, mąsto paprastai ir jų kasdienybė aprašoma be įmantrybių, yra keistuoliai, ne tokie, kaip kiti. Kuo daugiau skaičiau, tuo stipriau mane ėmė tvindyti mistika, bandymas suvokti, kur susisiekia įvairūs pasauliai ir kur susiduria, atrodytų, niekuo nesusiję personažai...

Pati fabulos esmė - labai, sakyčiau, froidiška, arba netgi graikiška - edipiška - situacija. Paauglys paties sugalvotu vardu Kafka pabėga iš namų, galbūt pats, o gal ir ne pats (spėkite, ar iki pabaigos paaiškėja) nužudo savo tėvą, permiega su motina ir seserimi - vėlgi, galbūt tikromis, o gal ir ne, gal permiega, o gal tik fantazuoja ir sapnuoja. Skaitytojas paliekamas jausti ir tikėti tuo, kuo pats nori. Mane sukrėtė vienas žiaurumo kupinas epizodas, tiesą sakant, iš Murakami to nelaukiau, ir kelias dienas negaliu jo pamiršti. Erotinės scenos ir gražios, bet ir šiurpinančios tabu laužymu: santykiais su numanoma motina, sesers prievartavimas prieš jos valią, nors viskas aprašyta gražiai ir poetiškai, kaip Murakami būdinga. Autorius meistriškai veda per netikrumą ir nebežinojimą, ką galvoti ir kuo tikėti. Mistika tampa tikrove ir realybe, o realybė tampa mistika. Romano pabaigoje, atrodytų, atskiros siužetinės linijos susijungia, lyg ir paaiškėja tai, kas buvo neaišku, bet vis dėlto nepaaiškėja tiek, kad būtų galima tvirtai tuo tikėti...

Romano pradžioje kalbama apie likimą, ir šie žodžiai lyg apibūdina, apie ką bus visas romanas. Visai taip pat sėkmingai šią pastraipą būtų galima perkelti į pabaigą, ir ji būtų tokia pat informatyvi ir visa apimanti:

"Likimas - tarsi maža smėlio audra, nuolatos keičianti kryptį. Tu pasuki į vieną pusę, bet ji pasiveja. Tu dar sykį pakeiti kryptį, bet audra ir vėl prisitaiko. Vis blaškaisi, lyg auštant šoktum su mirtimi nelaimę pranašaujantį šokį. Kodėl? Nes ši audra nėra kažkas, atklydęs iš toli, kažkas, su tavimi nesusijęs. Ji - tai tu. Kažkas, slypintis tavo viduje. Tad tau telieka pasiduoti, žengti tiesiai į sūkurį, užsimerkti ir užsikimšti ausis, kad vidun nepatektų smėlio, ir pamažu eiti. Ten nešviečia saulė, nėra mėnulio, krypties, laiko jausmo. Tik smulkus baltas smėlis, tarsi į dulkes pavirtę kaulai, verpetais besisukantys į dangų. Štai tokią smėlio audrą turi įsivaizduoti."