Tikrai pirmą kartą knyga man sukėlė tokius dvilypius ir vienas kitam priešingus jausmus. Kankinantis nepasitenkinimas autoriaus rašymo stiliumi buvo tikra priešprieša įdomiai temai ir dar įdomesniam bei netikėtam jos...

Tikrai pirmą kartą knyga man sukėlė tokius dvilypius ir vienas kitam priešingus jausmus. Kankinantis nepasitenkinimas autoriaus rašymo stiliumi buvo tikra priešprieša įdomiai temai ir dar įdomesniam bei netikėtam jos perteikimui. Ir tai buvo pirmas kartas kuomet taip ilgai ir nelabai noriai skaičiau tokią iš pažiūros plonytę knygą.

Kaip visada norisi pradėti nuo pagirų. Mane labai maloniai nustebino mirties dingimo praktinės pusės analizė - ką daryti su niekaip nemirštančiaisiais? Kaip elgtis religijos atsovams, kurių teologijos pagrindas suteikti žmonėms viltį, tikėjimą pomirtiniu gyvenimu? Kaip nebankrutuoti laidotuvių verslui? Ir t. t.

Kuomet daugmaž išsprendžiama (su išlygomis) nemirtingumo problema tada šast ir mirtis sugrįžta, ir ne bet kaip o kone su fanfaromis - nuo šiol siunčia laiškus, perspėdama žmones, kada atvyks jų pasiimti. Ir vėl nuvilnija nepasitenkinimo, susirūpinimo banga papildyta keliomis palengvėjimo ir dėkingumo bangelėmis. Ir taip paaiškėja visiems žinomas faktas, kad niekad tai keistai būtybei - žmogui visiškai gerai nebūna...

Romane mirtis personifikuojama paverčiant ją moteriškos lyties atstove, tačiau keisčiausia, jog atrodo būtent taip kaip savo simbolikoje perteikia dauguma tautų - skeletas su gobtuvu ir dalgiu, kuris, beje irgi personifikuotas - kuklus ir retai kada save žodžiu išreiškiantis personažas. Tai štai jums ir puokštė J. Saramago "gėlių", su itin reta ir trapia gėle - meile, mirties meile žmogui.

Pati labiau mėgstu stebėti veiksmą iš šalies, o ne dalyvauti dialoge su autoriumi, tai mane kiek trikdė, buvo neįprasta. O dar tie ilgi sakiniai, pokalbiai įterpti į visą tekstą... Jaučiausi papuolusi į pelkę - gylio daug, tačiau į jį neleido pasinerti žodžių raizgalynė.

Pabaigusi skaityti bet kokią knygą visada sau pateikiu klausimą - ar skaityčiau dar šio autoriaus knygų? Apie J. Saramago knygų skaitymą galiu atsakyti - taip, bet tikrai ne greitai.

Vertinimas 4/5

Šią knygą, dėl savo intriguojančios idėjos, buvau nusižiūrėjus jau kurį laiką, tačiau rašytojo tam kartui buvau neidentifikavus. Ir pasirodo veltui.

Pradėjus skaityti, rašymo stilius pasirodė kažkur jau matytas. Kas...

Šią knygą, dėl savo intriguojančios idėjos, buvau nusižiūrėjus jau kurį laiką, tačiau rašytojo tam kartui buvau neidentifikavus. Ir pasirodo veltui.

Pradėjus skaityti, rašymo stilius pasirodė kažkur jau matytas. Kas skaitė J.Saramago, greičiausiai taip pat pastebėjo tą geranorišką istorijos pasakoją ir sakyčiau išraiškingą rašymo stilių, naudojant sakinyje tik kablelius ir taškus, į tekstą įpinant dialogus ir juos pradedant didžiąja raide. Taip ir atgaminau, kad jau esu skaičius šio rašytojo knygą 'Aklumas'. Na ir mintyse uždėjau pliusą, kad pažintį atnaujinome štai tokiu atsitiktiniu būdu (ir savo knygų sąrašiuką papildžiau jį išgarsinusia 'Evangelija pagal Jėzų Kristų').

Spėju kaip ir mane, daugelį suintriguoja jau pats pirmas knygos sakinys: 'Kitą dieną niekas neminė'. Ir dar įdomesnis man pasirodė tolimesnis minčių dėstymas. Įvykiai sukasi greitai (Antras pliusas - už 'nevyniojimą į vatą'). Nustebau kaip rašytojas įsijautė į šį scenarijų, preciziškai aprašydamas mirties nebuvimo pliusus ir minusus (Pripažinsiu, apie daugybę aspektų net nesusimąsčiau). Pateikiama perspektyva ne tik iš žmonijos pozicijų, bet ir bažnyčios, socialinės rūpybos, žiniasklaidos, gydyklų, laidojimo namų, draudimo agentūrų, vyriausybės institucijų.

Ir atrodytų, žmogau, džiaukis ir gyvenk tačiau vis dažniau skamba:

'..geriau mirtis, negu tokia lemtis..'

'..Nes jei žmonės nemirtų, viskas būtų leidžiama, O ar tai būtų blogai paklausė senas filosofas, Taip pat blogai, kaip ir neleisti nieko'

'..Kai dėl mūsų, visuotinės, apaštalinės, romos bažnyčios, tai mes organizuosime nacionalinę maldos kompaniją ir melsime dievą, kad kuo greičiau paskatintų mirtį grįžti, idant žmonija išvengtų dar didesnių siaubų, O ar dievas turi įtakos mirčiai?..'

'..filosofuoti - tai mokytis mirti..'

'..ar mirtis mums buvo nulemta nuo gimimo ar tiesiog ji ėjo pro šalį ir atsitiktinai mus pastebėjo..'

'..Visose kitose šalyse žmonės tebemiršta, ir neatrodo, kad tų šalių gyventojai dėl to būtų nelaimingesni..'

Tiesa, mirtis pasitraukė tik iš vienos valstybės. Todėl greit atrandama išeitis, kaip apeiti šį 'kuriozą'. Į šį žaidimą įtraukiamas dar vienas žaidėjas - Mapfija, padedanti tiek sau pelnytis, tiek valstybei tvarką prilaikyti, išlydint sunkiai sergančiuosius į paskutinę kelionę.

Įykiams įsisiūbavus į sceną įeina pati mirtis (kaip save įvardinanti iš mažosios m). Ir apverčia viską aukštyn kojom, tiksliau mirtis į šią valstybę grįžta, kaip ir būta nuo amžių amžinų.

Sakyčiau ties šia vieta, galima būtų knygą dalinti į dvi dalis. Kas seka toliau, tai mano akimis, dar didesnė pasaka:

'Dėl akivaizdžių priežasčių dalgiai - ir pjaunantys žmones, ir anie kiti, įprasti, pjaunantys žolę - niekad negalėjo išmokti skaityti..'

Mirtis pasakoja kaip egzistuoja ir kitų mirčių, kurios atsakingos už gyvūniją, augaliją. O viskam pavaldi, šioje hierarchijoje, Mirčių Mirtis, kuri taria paskutinį žodį pasaulio gale.

Kita vertus, jei nepamirštant, kad rašytojas linkęs į ironiją, viskas atsistoja į savo vėžes. Na, bet pajuskite knygoje tvyrantį sarkazmą patys, įsijauskite į detalų 'o kas jeigu?'

Už knygos idėją, detalų perteikimą, savotišką rašymo stilių - 9/10

Kai ateina Naujieji metai, pasipila daugybė linkėjimų. Aplink daug džiugesio ir vilties. Ir atrodo, kad visame tame blizgančiame šurmulyje nėra vietos niūrumui, skausmui, o ką jau kalbėti apie mirtį. Tada labai džiugiai...

Kai ateina Naujieji metai, pasipila daugybė linkėjimų. Aplink daug džiugesio ir vilties. Ir atrodo, kad visame tame blizgančiame šurmulyje nėra vietos niūrumui, skausmui, o ką jau kalbėti apie mirtį. Tada labai džiugiai suskamba knygos pirmasis sakinys: „Kitą dieną niekas nemirė“. Ir tikrai, prasidėjus naujiems metams, žmonės nustojo mirti. Vadinasi, į žemę atėjo gėris, šviesa ir pakili nuotaika?
Deja. Gamtos dėsnių pažeidimas negarantavo žmonių ramybės ir džiaugsmo. Kai perskaitai knygą, suvoki, kad mirties išėjimas iš pasaulio gali lygiai taip pat sutrikdyti pasaulio harmoniją kaip ir stichinė nelaimė.
Knyga ragina susimąstyti apie mirties, kaip natūralaus gamtos reiškinio, esmę. Mums, gyvenantiems XXI amžiuje, kai mirtis tarsi nustumiama į antrąjį planą ar subtiliai, o kartais negrabiai maskuojama, verta paskaityti egzistencialistinę J Saramago knygą. Ji verčia mąstyti ir apie ligą bei eutanaziją. Neišvengiamai paliečiama žmonių tarpusavio bendravimo tema ir esi priverstas iškelti klausimą: kaip pasirinkčiau aš? Ir net: o gal tikrai galima pamilti mirtį?
Gal ir nelinksma tema naujųjų metų pradžiai, tačiau, kas perskaitys, neabejotinai pamatys pasaulį giliau ir galbūt paims į rankas ar įtrauks į perskaitytinų knygų sąrašą ir to paties autoriaus knygą, (išleistą 2007 metais) „Aklumas“.