Knyga patiks pirmiausia gyvūnėlių mylėtojams. Autorius nuostabiai atskleidžia žmogaus ir šuns ryšį. Knygoje taip pat vyrauja egzistencinės ir visuomeninės temos. Žavi šuns sugebėjimai ir intuicija. Mes ne visada suprantame...

Knyga patiks pirmiausia gyvūnėlių mylėtojams. Autorius nuostabiai atskleidžia žmogaus ir šuns ryšį. Knygoje taip pat vyrauja egzistencinės ir visuomeninės temos. Žavi šuns sugebėjimai ir intuicija. Mes ne visada suprantame gyvūnų, jie mums neretai pagelbėja ar net išgelbėja!

Knyga tiems, kas augina ar yra auginęs šunį, ir tiems, kas šunis labai myli. Netikėjau, kad ši knyga paliks tokį gerą įspūdį. Lengvai skaitosi, net paėmus po ilgo laiko ją galima skaityti toliau. Buvo keletas ir nuobodžių...

Knyga tiems, kas augina ar yra auginęs šunį, ir tiems, kas šunis labai myli. Netikėjau, kad ši knyga paliks tokį gerą įspūdį. Lengvai skaitosi, net paėmus po ilgo laiko ją galima skaityti toliau. Buvo keletas ir nuobodžių vietų, bet visumoj tikrai labai graži knyga.

Tai buvo bene gražiausia mano skaityta istorija apie šunį. Romualdas Granauskas - be galo ypatingas šios apysakos autorius, kurio jautrumą, sentimentalumą, įžvalgumą ir atidumą kiekvienai detalei stipriai jutau knygos...

Tai buvo bene gražiausia mano skaityta istorija apie šunį. Romualdas Granauskas - be galo ypatingas šios apysakos autorius, kurio jautrumą, sentimentalumą, įžvalgumą ir atidumą kiekvienai detalei stipriai jutau knygos puslapiuose. Šioje autobiografinėje apysakoje Granauskas vaizduoja savo gyvenimo momentus ne tik nuo tada, kai parsivežė šunį iš Estijos, bet ir sąjūdžio metus, kai Lietuva kovojo dėl nepriklausomybės.

Taigi Bulis - naujasis Romualdo ir Genutės namų gyventojas, ypatingos kilmės šuo, kuris stropiai klausė šeimininkų ir atsidavęs jiems tarnavo. Kiekvienas nutikimas, kiekvienas nuotykis su Buliu įnešdavo naujų spalvų į rutininį rašytojo gyvenimą, kuriuos Granauskas smulkiai analizavo ir labai gražiai tai perteikė apysakoje. Nė nepajutau, kaip istorija baigėsi - atrodo toliau ir toliau skaityčiau, kur rašytojas kartu su Buliu nuėjo, ką suvalgė, ką pamatė, ką sutiko, ką aplojo, ir t.t. Paprasta ir miela istorija, kuri be galo mane įtraukė.

Šios knygos dėka ne tik daugiau sužinojau apie šunio auginimą, dresiravimą, bet ir susimąsčiau pati - ar aš esu gera ir atsidavusi savo šuns šeimininkė... Nes kartais tingėdavau pavedžioti ilgiau, o kai mane mano šuo kviesdavo pažaisti, apsimesdavau pavargusi. Tad tikrai iš naujo suvokiau, kaip svarbu mylėti savo šunį, ir kaip gera jausti besąlygišką savo augintinio meilę šeimininkui. Tai neapsakomas jausmas, kaip pats Granauskas ir apibūdino savo meilę Buliui.

Šios knygas skaitymas sutapo su netektimi-staiga mirė mano augintinis šuo.Sunku buvo susitaikyti su mintimi,kad niekada daugiau nepreis,nepadės savo sunkios galvos man ant kelių ir nepažiūrės tokiu ilgesingu žvilgsniu į...

Šios knygas skaitymas sutapo su netektimi-staiga mirė mano augintinis šuo.Sunku buvo susitaikyti su mintimi,kad niekada daugiau nepreis,nepadės savo sunkios galvos man ant kelių ir nepažiūrės tokiu ilgesingu žvilgsniu į akis....Ši išmintimi ir gerumu alsuojanti knyga man buvo lyg vaistas nuo širdgėlos,nes rašytojo perpasakota draugystės istorija su savo augintiniu sutapo su mano istorija.

.Ši apysaka, kaip rašo poetas Rimvydas Stankevičius, - nepaprastai šilta ir šviesi paties rašytojo, lietuvių literatūros klasiko ir jo augintinio tigrinio bokserio Bulio meilės istorija. Prasideda ji nuo to, kaip mažutis šunelis perkamas atšiauriojoje Estijoje, ir baigiasi jo, jau seno, žilstelėjusiu kailiu, mirtimi. Tiksliau, ši meilės istorija (kaip ir visos tikrosios) apskritai nesibaigia - paskutinis knygos skyrius - laiškas Buliui į anapus, yra savitas susitarimas dėl susitikimo:

"Buli, aš tau rašau šį laišką, norėdamas pasitarti. Žinau, kad tu jo negausi ir neperskaitysi, tačiau pajusi, apie ką tau rašau, juk dar ne tokius dalykus visuomet pajusdavai be žodžių.

Buli, aš nenoriu gulėti užkastas po žemėm. Dabar Kėdainiuose baigia statyti krematoriumą, rudeniop jis pradės veikti. Prieš mirdamas prisakysiu dukroms, kad mane ten nuvežtų ir sudegintų, o pelenus išpiltų į Nerį. Tegul manęs niekur nebūna. Tik nežinau, ar turiu teisę taip pasielgti? Kur klajos tavoji dvasia, ieškodama manosios? Buli, ateik šiąnakt prie mano lovos. Aš tavęs lauksiu"...

Tokį laišką ir aš norėčiau parašyti savo Toro.

Romualdas Granauskas lieka ištikimas sau ir savo stichijai. Tik tokią prozą netikslu vadinti stichija, mat ji nėra siautulinga ir blaškanti - R. Granausko proza rami, neįnoringa, nuoširdi, jo toks rašymas nesistengia pranokti...

Romualdas Granauskas lieka ištikimas sau ir savo stichijai. Tik tokią prozą netikslu vadinti stichija, mat ji nėra siautulinga ir blaškanti - R. Granausko proza rami, neįnoringa, nuoširdi, jo toks rašymas nesistengia pranokti pats savęs, o lieka žemiškas ir sklandus. Netgi paprastas.

"Kai reikės nebebūti" yra akivaizdžiai autobiografiška apysaka, tik autorius pasakoja ne tiek apie save, o savo augintinį - šunį Bulį. Animalistinė literatūra mane patį žavėjo nebent vaikystėje, bet šią knygą malonu skaityti net nesidomint gyvūnais - vien dėl pagarbos rašytojo talentui ir jo sugebėjimui puikiai pasakoti. Sykiu per dėmesį gyvūnui R. Granauskas nejučia pasakoja ir apie save, o iš to kalbėjimo susidaro įspūdis, kad jis esąs vienišas žmogus. Štai kūrėjo žmona yra viena iš trijų pagrindinių knygos veikėjų (be paties pasakotojo ir jo šuns), tačiau apysakoje ji pasirodo tik kaip statistė, kuriai patikėta rūpintis buities reikalais, o dažniausiai - tiesiog paduoti kokį daiktą ar ko nors atnešti. Ryšys su pasakotojo (galima numanyti - ir paties autoriaus) vaikais taip pat netvirtas, atsainus: "Prieš kelias dienas paskambino dukros ir paklausė, ar šįmet jos gali atvažiuoti į mano gimtadienį. Pasakiau, kad ne, vaikai, juk neseniai matėmės ligoninėj, o aš dar nekaip jaučiuosi. Jos nuliūdo, bet jeigu ne, tai ne" (p. 76).

Knygą skaičiau paimtą iš bibliotekos. Ši buvo primarginta pastabų, o viena, pieštuku paraštėje brukštelėta ir net pažymėta data - 2012-ųjų birželio, rimtai suintrigavo: Aš nesu toks nelaimingas žmogus, kad gerai rašyčiau daug". Iki šiol spėlioju, ką skaitytoja(s) norėjo tuo pasakyti.

Labai asmeniška knyga. Turintiems šunis lengvai suprantama. Na, gal kai kurių veislių šunų savininkus net įžeidžianti dėl labai subjektyvaus požiūrio į vokiškus aviganius, mažų veislių šunis ir šiaip kiemsargius....

Labai asmeniška knyga. Turintiems šunis lengvai suprantama. Na, gal kai kurių veislių šunų savininkus net įžeidžianti dėl labai subjektyvaus požiūrio į vokiškus aviganius, mažų veislių šunis ir šiaip kiemsargius. Rašytojas, kaip tikras šeimininkas, idealizuoja savo Bulį - tikrą vokiečių tigrinį bokserį. Gal taip ir reikia. Knyga lengvai skaitosi, bet negali sakyti, kad lengvai ir pasimiršta. Siužetas paprastas ir aiškus - žmogaus ir šuns prisirišimas, santykiai, meilė, ištikimybė, išsiskyrimas. Knyga šviesiai liūdna ir baigiasi mirtimi, beveik kaip visos Granausko knygos, tik šį kartą šuns, ne žmogaus. Kadangi Bulis praktiškai sužmogintas dėl savo nepaaiškinamų ir unikalių savybių, tai ir finalas, kai Bulis miršta perėmęs šeimininko ligą, labai žmogiškai jautrus. Visi miršta, šunys dėl savo amžiaus dažniausiai anksčiau už šeimininką, ir čia nieko nepadarysi, kaip pasakytų Kurtas V., bet kaip jau minėjau, tai labai asmeniška ir kiekvienas šeimininko jausmus šuniui supranta savaip. Čia buvo viena iš to supratimo versijų. Kitos panašiai liūdnos ir jaudinančios versijos - Baltasis Bimas Juodoji Ausis, Hachiko: šuns istorija.