Prieš pradėdama skaityti šią knygą tikėjausi, kad tai bus humoristiniai išeivio iš savo tėvynės prisiminimai. Buvau teisi tik iš dalies, nes rašymo stilius man buvo kiek netikėtas dėl ironijos, greitų erdvės ir laiko...

Prieš pradėdama skaityti šią knygą tikėjausi, kad tai bus humoristiniai išeivio iš savo tėvynės prisiminimai. Buvau teisi tik iš dalies, nes rašymo stilius man buvo kiek netikėtas dėl ironijos, greitų erdvės ir laiko pokyčių. Viename skyriuje pagrindinis veikėjas Aleksandaras - mažas berniukas savo gimtajame mieste Višegrade (Bosnija ir Hercegovina) žvejoja ant Drinos kranto ir tik jam vienam suprantamu būdu bendrauja su mirusiu seneliu. Tuo tarpu kitame - jis jau suaugęs vaikinas, gyvenantis Esene (Vokietija) ir vis dar rašantis laiškus mergaitei, pasilikusiai gimtojoje šalyje, kai ten keitėsi politinė situacija. Skaitant, kartais norėjosi kvatoti, o kartais verkti. Tai puiki knyga, besidomintiems istorija (juk ir mes buvome okupuoti) ar tiesiog žmonėms, kurie šiuo metu toli nuo savo tėnvynės ir jaučia nostalgiją. Nesitikėkite lengvo skaitymo. Kita vertus tikiu, kad ši Saša Stanišic knyga padės geriau suprasti žmonių, kurie negali gyventi savo gimtojoje šalyje padėtį ir jausmus. Juk dažnai labiau vertiname tai, ko netekome ir nebegalime turėti.