nėra ji kažkoks šedevras, bet skaityti buvo ir idomu ir keista, nes istorija pasakojo 5metu berniukas, viskas vyko jo akimis. Todėl pradžioj sunkiau buvo įsiskaityti į tas vaikiškas mintis, bet kuo toliau tuo istorija rodėsi...

nėra ji kažkoks šedevras, bet skaityti buvo ir idomu ir keista, nes istorija pasakojo 5metu berniukas, viskas vyko jo akimis. Todėl pradžioj sunkiau buvo įsiskaityti į tas vaikiškas mintis, bet kuo toliau tuo istorija rodėsi tragiškesne, aišku vaikui tai jo iprastas gyvenimas. Kambarys kuriame buvo įkalinti kartu su mama, tai jo pasaulis, jis jame gimė, gyveno, tad nieko tame blogo nematė, bet tikrove mūsų suaugusiųjų akimis yra baisi.. Ir tokios istorijos buna ne tik knygoje, daug tokiu istorijų kai grobiami žmones ir laikomi uždaryti daug metu.. todėl sunku skaityti, ką turi patirti penkiametis išėjęs į ta tikrąjį pasaulį, kiek daug naujo turi išmokti.. knyga tikrai įdomi, nežinau ar galima kažką iš jos išmokti, kažko iš jos pasiimti, bet tiesiog gyvendamas savo gyvenimą susiduri su realybe, kas dedasi šiame pasaulyje.

Ši knyga sukrečia, gerai pagriebia ir pakrato, kad paskui stovi išsižiojęs ir negali patikėti, kas su tavimi nutiko. Visą dieną galvoju nuo ko pradėti šį aprašymą, kaip perteikti tai, ką perskaičiau, ką pajaučiau....

Ši knyga sukrečia, gerai pagriebia ir pakrato, kad paskui stovi išsižiojęs ir negali patikėti, kas su tavimi nutiko. Visą dieną galvoju nuo ko pradėti šį aprašymą, kaip perteikti tai, ką perskaičiau, ką pajaučiau. Paprastai tariant - ši knyga apie moterį, kurią pagrobia einant iš paskaitų ir uždaro sandariame kambaryje, kuriame nerasi net plyšio, ką bekalbėti apie viltį išsilaisvinti. Praėjus dviem metam nuo pagrobimo, seksualiai išnaudojama, mergina pagimdo kūdikį - berniuką, kuris ir tampa šios istorijos pasakotoju ir ašimi. Tame kambaryje moteris išgyvena septynerius savo gyvenimo metus, o berniukas nuo gimimo - penkerius. Sugalvojus puikų, nors ir kiek žiaurų, vaiko atžvilgiu, planą, jie išsigelbėja. Ir tuomet pasakojama apie adaptaciją gyvenime už Kambario durų - Anapus.
Šis siužeto papasakojimas neatskleidžia bemaž nieko, tai tik detalės, kurios nors ir yra svarbios, tačiau istorijos pagrindas - jausminis. Ką gali jausti berniukas, kuris gyvena mažame pasaulėlyje - Kambario dydžio? Iš esmės, jo pojūčiai panašūs, kaip kitų penkiamečių berniukų - jis kartais ožiuojasi, kartais žaidžia, kartais kažko nevalgo ar raukosi, nes jam tai neskanu, kartais nori žiūrėti televizorių visą dieną, jis garbina Dorą, kurią garbina daugelis kitų vaikų. Tačiau esminis skirtumas - Džekas niekuomet nebuvo lauke, jis mano, jog tai egzistuoja tik televizoriuje, jis mano, jog nėra kitų žmonių apart Mamos ir Pagrobėjo, kuris ateina naktimis, o Džekas tuo metu turi miegoti spintoje. Džekas tik girdi lovos girgždėjimą, skaičiuoja, kartais girgždesių būna beveik 300, kartais mažiau ir tada viskas nutyla. Paskui Senasis Nikas apsiauna batus ir išeina. Tuomet Mama Džeką pasiima pas save į lovą, kur jie apsikloja Pūkine ir miega. Džeko pasaulis - Kambarys ir Televizorius, kuriame rodo dalykus, kurių nėra Džeko realybėje. Ten jis mato ledus, medžius ir raudonas gražias sofas. Taigi, kaip tokiam vaikui "grįžti" į pasaulį už Kambario ribų? Juk jis tame pasaulyje nė nebuvęs. "Aš ne Kambaryje. Ar aš tebesu Aš?" . Visiškai natūralu, jog Džekui kyla toks klausimas, išties. Ar jis tebėra jis? Jis turi suvokti pasaulį beveik nuo nulio, mokytis vaikščioti apsiavęs, mokytis lipti laiptais ir pratintis prie saulės šviesos. Kaip jam suvokti, jog parduotuvėje jis negali užsimanęs pasiimti knygelės, nes už ją reikia mokėti? Juk tai nebe Kambarys... Tačiau skaičiau ir žavėjausi, kaip po truputį šis mažas žmogus prisitaikė prie pasaulio Anapus - už Kambario, nors jį dažnai ir prisimindamas."Kai buvau ketverių metų, maniau, kad viskas Televizoriuje yra tik Televizoriuje. Bet kai sukako penkeri, Mama pasakė man nemelą apie tai, kad daugelis vaizdų yra tikri, o Anapus viskas yra tikra. Dabar aš esu Anapus, bet pasirodo, kad daug kas čia nėra tikra."
Pagrobėjas - Senasis Nikas - ganėtinai vaikiška, nesubrendusi, serganti būtybė, mananti, jog viskas gali būti jo. Ir juk daug tokių žmonių realybėje, net nebūtinai pagrobėjų, tačiau ir vyrų, kurie muša savo žmonas ir laiko jas sava nuosavybe, kuria galima naudotis, kada tik prireikia.
Pradėjus skaityti erzino tai, jog pasakotojas tik penkiametis Džekas. Man trūko pačios motinos jausmų, vis slapčiomis tikėjausi, jog galbūt bus aprašyta ir jos pusė, tačiau to nebuvo. Žinoma, autorės pasirinkimas viską pateikti penkiamečio Džeko vardu suteikia istorijai daugiau dramatiškumo, kartais juoko pro ašaras.
Mama pati pameta save, neberanda savyje tos merginos, kokia ji buvo prieš ją pagrobiant. Ji pyksta ant viso pasaulio ir jai viskas atrodo neteisinga. Ji pavargsta ir nuo buvimo su vaiku visą laiką. Ir tai suvokiama, juk žmogiška norėti pabūti vienam su savo mintimis, nors kartais. "Žinau, tau reikia, kad būčiau tavo mama, bet man tuo pačiu metu reikia prisiminti, kaip būti savimi, o tai..." Žvelgti į Mamos jausmus skauda.
"Senelė sako, kad Mama galėtų nusivesti mane į zoologijos sodą, bet Mama sako, kad negali pakęsti narvų." Akivaizdu, jog gyvenimas Kambaryje sutraumuoja ir palieka gilius įspaudus, kurių laikas nepajėgus ištrinti.
Kartu ši knyga ir apie Kambarį, kuris jungia mus visus. Kai kurie gyvena savo vidiniame Kambaryje, iš kurio sunku išeiti, bet visi be išimties gyvename Kambaryje, kuriame galioja visuomenės normos, aplinkos įtaka, grožio standartai, aplinkinių nustatyti sėkmingo gyvenimo planai. Šiame Kambaryje mums taip pat dažnai pritrūksta oro.

Knyga, kurią verta perskaityti bent vieną kartą. Tema nėra nauja, tenka išgirsti tokių siaubingų išgyvenimų. Pradžioje buvo sunku skaityti, gal dėl to, kad pasakoja vaikas, o gal labiau dėl to, kad skaitydama viską...

Knyga, kurią verta perskaityti bent vieną kartą. Tema nėra nauja, tenka išgirsti tokių siaubingų išgyvenimų. Pradžioje buvo sunku skaityti, gal dėl to, kad pasakoja vaikas, o gal labiau dėl to, kad skaitydama viską įsivaizdavau ir darėsi ankšta pačiai, spaudė galvą, sunku buvo "išgyventi" tai, ką patiria veikėjai... Visgi tikrai šokiruoja, suglumina ir po kojomis sudrebina tikrąjį gyvenimą.

Pradėjusi skaityti knygą, kuriam laikui atidėjau, nes pasakiau sau, jog bijau- istorija yra nepakenčiamai baisi ir žiauri. Bet nepaisant to siužeto, pasakojimas pakankamai šviesus ir skaitant tiki laiminga pabaiga, galbūt dėl...

Pradėjusi skaityti knygą, kuriam laikui atidėjau, nes pasakiau sau, jog bijau- istorija yra nepakenčiamai baisi ir žiauri. Bet nepaisant to siužeto, pasakojimas pakankamai šviesus ir skaitant tiki laiminga pabaiga, galbūt dėl to, kad apie tą pasaulį pasakoja vaikas ir kančia bei prievarta nėra labai akcentuojama.

Šią knygą gavau dovanų prieš porą metų, tačiau vis neprisiruošdavau jos perskaityti, na ir dabar pagaliau perskaičiau.

Knyga labai įdomi. Joje rašoma apie penkiamečio berniuko Džeko ir jo mamos gyvenimą. Berniukui...

Šią knygą gavau dovanų prieš porą metų, tačiau vis neprisiruošdavau jos perskaityti, na ir dabar pagaliau perskaičiau.

Knyga labai įdomi. Joje rašoma apie penkiamečio berniuko Džeko ir jo mamos gyvenimą. Berniukui Kambarys yra visas pasaulis, tačiau jo mamai kalėjimas, kuriame ji laikoma jau septynis metus. Tik karšta motinos meilė padeda berniukui išgyventi, nes vaikas mamai yra visas pasaulis.Tačiau berniuko smalsumas yra beribis, tad motina sugalvoja planą kaip pabėgti iš Kambario kuriame jie abu yra laikomi. Jų planas pavyksta. Jie išsilaisvina, o vyras kankinęs juos tiek metų yra nubaudžiamas.

Aprašomas jų gyvenimas tiesiog šiurpina, net baisu pagalvoti, kad taip gali vykti tikrovėje. Knyga labai įtraukianti, skatinanti susimąstyti. Siūlyčiau ją perskaityti visiems.

Emma Donoghue "Kambarys". Galima pradėti nuo to, kad paėmus šią knygą į rankas, labai smagiai, kūrybingai nuteikia viršelis - skirtingomis kreidutėmis užrašytas žodis KAMBARYS, žaislinė mašinėlė. Atrodo, kad nieko...

Emma Donoghue "Kambarys". Galima pradėti nuo to, kad paėmus šią knygą į rankas, labai smagiai, kūrybingai nuteikia viršelis - skirtingomis kreidutėmis užrašytas žodis KAMBARYS, žaislinė mašinėlė. Atrodo, kad nieko įspūdingo, tačiau išgirdus kitų žmonių atsiliepimus apie šią knygą (o atsiliepimai labai geri, bet buvo kalbama, kad knyga labai sunki psichologiškai), viršelis tarsi sako: "knyga labai smagi, kūrybiška, pilna vaikų klegesio ir bus tikrai lengvai skaitoma". Skaitytojau, tave vėl klaidingai nuteikė... :)

Antras pastebėjimas, kad tokio siužeto, tokios suspaustos erdvės dar neteko nei skaityti knygose, nei matyti filmuose. Tačiau atmintyje klaidžioja girdėta istorija, kad kažkur Amerikoje vienas vyras laikė rūsyje uždaręs merginą, ją prievartavo metų metus, ji ten gyveno: pagimdė vaikus, sirgo, miegojo, meldėsi, mokėsi, virė valgyti ir darė paprastus kasdieniškus dalykus. Tad šioje knygoje atskleidžiama būtent toks mažas pagrobtos merginos pasaulėlis.

Mergina yra pagrobta, septynerius metus laikoma puikiai įrengtame kiemo rūsyje. Turi vieną stoglangį, kuris iš per daug storo stiklo, turi vėdinimosi sistemą, vonią (ne dušą), viryklę, elektrą, dulkių siurblį, jai yra išnešamos šiukšlės, ji surašo ant lapelio produktus, kuriuos reikia nupirkti, dovanų - nebūtiniausių prekių (mergina negauna visko, ko jai reikia, tad viskas yra būtiniausia) gauna per Sekmadieninę dovaną. Tame kambaryje yra visi baldai, kelios knygos, kilimas, televizorius, keli drabužiai ir JOS VAIKAS.

Istorija sukasi apie jų išgyvenimą ir egzistavimą: jaunos merginos, tapusios motina supratimą, kad besivystančiam vaikui reikia judėti, sportuoti, lavinti kalbą, suvokimą, mokytis skaičiuoti, rašyti, piešti, sugalvoti naujus žodžius, iš paprastų priemonių pasidaryti žaislus (iš saldainių popierėlių pasidaryti gyvatę ir ja nuoširdžiai džiaugstis metų metus), susidaryti darbų planą, ką kiekvieną savaitės dieną darys: kada tvarkysis, kada skalbsis, kada sportuos, kada iš visų jėgų šauks pagalbos, kada mokysis su šviesa morzės abėcėlės, kada mamos nebus...

Aš ir dabar rašydama šį atsiliepimą nesugebu perteikti tos emocijos, tų jausmų, tų išgyvenimų. Tik pradėjus skaityti knygą aš nesuvokiau, kaip galima išgyventi "tokiems robinzonams". Atskirtiems nuo pasaulio, nuo aplinkos, nuo metų sezonų, nuo ligų, nuo kitų žmonių, o tik pasikliauti vienas kitu ir (mintyse pagalvojau bei garsiai užrašiau) "neišprotėti vienas nuo kito".

Knygą vertinu labai gerai, mielai ją pasiimčiau perskaityti ir antrą kartą. Tačiau ši knyga jau dabar pakeitė mano mąstymą: išgirdus sakant, kad vaikinas gali būti tavo visas pasaulis, kad su juo galima gyventi ir negyvenamoje saloje, nusišypsai ir su gailesčiu pagalvoju, gerai, kad mes turime laisvę, pasirinkimą, kad kambarys, kuriame dabar esame, yra tik maža smiltelė viso pasaulio (ir mes tą protu suvokiame).

Bet dar prisipažinsiu ir tokį dalyką (tai bus iš fantastikos srities, kas manęs niekada nežavėjo), skaitydama šią knygą vis mintys nuklysdavo į platesnę plotmę. O jeigu mes - Lietuva, Europa, žemės rutulys yra toks puikiai įrengtas kambarys, tačiau esame kažkieno valioje: mums suteikiamos dovanos, esame kūrybingi ir prisigalvojame įvairių žaidimų, esame per daug kūrybingi ir prisigalvojame karų, politinių problemų, išnešame šiukšles, bet esame priklausomi nuo metų sezoniškumo, negalime supykę pasakyti, kad viskas, išeinu į niekur, nes viskas atsibodo, nes mes niekad nesame vieni... Galbūt mes kiekvienas esame knygos puslapiuose, TAME KAMBARYJE...