Bibliotekos būna jaukios ir šaltos, didelės ir mažos, jose visko tiek daug - praeities, ateities ir dabarties taip pat. Tai saugykla, kurioje kaupiami didžiausi turtai...

Žinau, knygos kai kam tik popierius išmargintas keistais...

Bibliotekos būna jaukios ir šaltos, didelės ir mažos, jose visko tiek daug - praeities, ateities ir dabarties taip pat. Tai saugykla, kurioje kaupiami didžiausi turtai...

Žinau, knygos kai kam tik popierius išmargintas keistais rašmenimis, bet aš savo Rojų įsivaizduoju kaip kamuolinių debesų įlanką, apstatytą ilgiausiomis lentynomis, pilnomis storiausių knygų, skraidydama tap jų jausčiausi turtingiausiu angelu dangaus mėlynėje... Na gerai gerai, dar norėčiau sodo, kuriame augtų stebuklingi vaisiai ir kiti augalai, užsiveisčiau kampelį su mylimais ir artimais, skaityčiau jiems garsiai tas nuostabias istorijas norėtų jie to ar ne, nes tai mano Rojus, kuriame aš esu vienasmenis valdymo organas - Jo Didenybė Bibliotekininkė.

Beje, ar jums niekada nekirbėjo vienas įkyrus klausimas, kodėl bibliotekose šnabždama, kalbama pusbalsiu? Galbūt tai akivaizdu, žmonės nori susikaupti, negalima trikdyti skaitymo pašaliniais garsais. Bet man atrodo, jog paslaptis glūdi giliau. Čia tiesiog reikia ištempti ausis ir įsiklausyti, ką mums seka knygos, kokiais jausmais kalba viršeliai, kurie puslapiai verčiasi savaime, piešdami mums tobulus gyvenimus ir peizažus. Tik tyloje galime išgirsti visą teisą, kad ir kokia ji bebūtų...

"Kapitono Nemo bibliotekos" tiesa vienu metu tokia graži ir skaudi, tokia stipri ir trapi, kad sunku ją pamiršti ir manau, kad greit nepamiršiu. Vienareikšmiškai šį kūrinį tituluoju viena geriausių kada nors skaitytų knygų. Visgi įveikti pirmuosius puslapius nebuvo taip lengva. Vienu metu netgi pagalvojau, kad būsiu nusipirkusi antrą knygos dalį, tęsinį. Niekaip nesusivokiau kas vyksta ir kodėl. Tačiau pamažu knyga atskleidė savo paslaptį. Šioje bibliotekoje surinkti liūdnos istorijos trupiniai, nubirę duonriekiu pjaunant duonelę, kurią teko dalintis dviems šeimoms. Apie ką aš čia? Apie vaikų sukeitimą gimdymo namuose ir jų atmainymą bei sugrąžinimą tikriesiems tėvams.

Ar įsivaizduojate ką reikštų būti išplėštam iš jaukios vaikystės ir priverstam staiga suaugti? Suvokti, kad pasaulis gali subirti tarsi kortų namelis?Ar norėtumėt matyti buvusią mamą, apkabinančią kitą sūnų, tikrąjį? O tuo tarpu tavo motina gyvena savame pasaulyje ir jai labiau reikia šilto apkabinimo nei tau, nors esi tik penkerių...

Autorius taip įtaigiai perteikia pasakojimą, jausmas įleidžia šaknis ir auga, bujoja... Suvoki, kad padaryta baisi klaida, neatitaisoma žala, vedanti į neišvengiamą tragediją. Atrodo, įsiveržtum į tą dramą, bandytum kažką pakeisti, bet viskas pasakyta paskutiniu sakiniu:

"Viskas buvo taip, kaip turėjo būti - štai ir visa istorija."

Graži, liūdna istorija kapitono Nemo bibliotekoje. Užsukite į ją!