Knyga parašyta epiniu stiliumi, visus įvykius stebime lyg per amžių atstumą, kai nebėra smulkmenų, tik esmė.

Romano veiksmas prasideda nuo pasiruošimo karaliaus Congoro dukters vestuvėms. Susipažįstame su pagrindiniais...

Knyga parašyta epiniu stiliumi, visus įvykius stebime lyg per amžių atstumą, kai nebėra smulkmenų, tik esmė.

Romano veiksmas prasideda nuo pasiruošimo karaliaus Congoro dukters vestuvėms. Susipažįstame su pagrindiniais veikėjais - Karaliumi Congoru ir jo auksinio suoliuko nešėju, Katabolonga. Ši diena kažkodėl primena Katobolongai, kaip jis pateko pas karalių - kai buvo užkariauta ir sunaikinta jo tauta, ir jis vienintelis likęs gyvas, sutiko tarnauti karaliui ir laukti keršto valandos. Tačiau per ilgus metus karalius ir suoliuko nešėjas tapo draugais ir kadaise sudarytas sandėris dėl keršto, regis, buvo pamirštas. Tačiau diena baigėsi visai kitaip , nei tikėtasi. Pas karalių pasirodo jo augintinis Sangas Kerimas ir pareiškia savo teises į Congoro dukrą, Samilią. Tuo tarpu visi rūmai ruošėsi sutikti kito sužadėtinio, druskožemio karaliaus, Kuamės, pasiuntinius. Congoras supranta, kad turi rasti sprendimą, nes kitu atveju kils karas. Karalius mano, kad jo mirtis galėtų išspręsti šį mazgą. Congoras persipjauna venas , o ištikimasis Kobolonga padeda jam greičiau numirti. Prieš mirtį karalius duoda tikslius nurodymus dėl laidojimo, ir išsiunčia jauniausiąjį sūnų Subą į ilgą kelionę.

Tačiau karas vis dėl to kyla. Jaunų vyrų nesustabdo karaliaus mirtis. Karas buvo žiaurus ir ilgas. Jo metu žuvo Congoro sūnus Libokas, nepasidaliję valdžios - dvyniai Sakas ir Dangas. Karaliaus miestas, Masaba, buvo sulygintas su žeme. Nelaiminga, nusivylusi Samilia, nematydama išeities, paliko Masabą ir beviltišką karą.

Kadangi karalius laukia, kol Suba įvykdys užduotį, pastatys septynis kapus, jis negali nurimti ir vis dar bendrauja su Kobolonga ir komentuoja, apmąsto įvykius. Tik dabar Congoras suvokia, kokia kainą jis sumokėjo už pergalingus žygius - jo vaikų gyvenimai yra tas mokestis.

Suba galų gale palaidoja karalių Congorą ir supranta, kad paskutinę nemigo naktį tėvas numatė baisų karą, kruviną Masabos apsiaustį. Jis nujautė, kad visa išnyks ir kad tik Suba išliks iš visos Congorų giminės. Suba labai ilgėjosi sesers, bet nežinojo, kur jos ieškoti ir nusprendė pastatyti rūmus, vertus Samilios grožio ir laukti jos pasirodant.

Knyga sujaudino temų univarsalumu - ką mes paliekame savo vaikams, kokia gyvenino prasmė ir kaip galime išpirkti savo klaidas.

Tai klausimai, į kuriuos mes vis ieškome atsakymo, ir kiekvienas savaip.

Knygą įsirašiau kaip alternatyvią, nes anotacijos pradžia:"Protėvių Afrikos širdyje senas Masabos karalius Congoras, milžiniškos imperijos valdovas, ruošiasi ištekinti savo dukterį" nesudomino. Pasirodė eilinė knyga apie...

Knygą įsirašiau kaip alternatyvią, nes anotacijos pradžia:"Protėvių Afrikos širdyje senas Masabos karalius Congoras, milžiniškos imperijos valdovas, ruošiasi ištekinti savo dukterį" nesudomino. Pasirodė eilinė knyga apie karališkąsias vedybas. Ir toliau ėjusi informacija, kad vestuvės neįvyksta, nes pasirodo kitas jaunikis ir dėl to kyla karas, dar labiau nuteikė nekaip. Skaityti apie dėl meilės vykstančius karus visiškai nesinorėjo. Net nustebau: kodėl aš šitą knygą nusipirkau, pagal kokius kriterijus kažkada ją dėjau į savo prekių krepšelį? Nusprendžiau, jei knyga iš pirmų puslapių piktins, jos nebaigsiu - kam be reikalo švaistyti laiką.

Tačiau, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, šią istoriją perskaičiau vienu prisėdimu, nes knygos įvykiai įtraukė. O įtraukė ne dėl to, kad norėjau sužinoti, kuris jaunikis nugalės, ar skaityti apie kraupias mūšių aukas. Didžiausia šios knygos stiprybė - istorija apie ŠEIMĄ. Karalius Congoras jau istorijos pradžioje savanoriškai pasirenka mirtį, kad nebūtų be reikalo išlietas kraujas. Jis nori, kad jo vaikai gyventų taikiai, laimingai. Tačiau jo auka beprasmė. Karas kyla, kovos įkarštyje net brolis sukyla prieš brolį, o vienintelė sesuo lieka viena. Viena, nes ir jos mylimieji įsitraukia į labiau ambicijų, o ne tiesos karą. Pamažu karalystė, kurią sukūrė Congoras sau ir savo vaikams, žūsta. Žūsta dėl to, kad kova tampa savitiksle. Kaip ir daugelis kovų, kurios provokuoja kitus pykčius, ginčus. Ši knyga, kuri skaitant anotaciją pasirodė kaip dar viena nuotykinė istorija, papasakoja daug daugiau. Ji dar kartą primena, kad bet kokia pykčio ataka baigiasi ne tik priešo, bet ir savęs sunaikinimu. Knyga pasakoja apie ištikimybę, kurią gali parodyti net daugybę metų save laikęs priešu. Ši istorija primena, kad kiekvienas žmogus turi daugybę veidų ir per gyvenimą atlieka tiek įvairių darbų, už kuriuos jis gali pelnyti ir didvyrio, ir niekšo paminklus.

Tad štai tokia mano paskutinė iššūkio knyga, kurią be didelės kovos įveikiau.