Pirmąją istoriją pasakoja Katinas. Murklys vardu. Ambicingas. Imlus mokslui ir menui, tačiau drauge ir siaubingai siaurų pažiūrų. Išpuikėlis. Savimyla. Filisteris (chi, knyga išmokė naujo žodžio!). Ir vis dėlto toks...

Pirmąją istoriją pasakoja Katinas. Murklys vardu. Ambicingas. Imlus mokslui ir menui, tačiau drauge ir siaubingai siaurų pažiūrų. Išpuikėlis. Savimyla. Filisteris (chi, knyga išmokė naujo žodžio!). Ir vis dėlto toks patrauklus personažas, kad, skaitant jo ironišką ir labai žmogiškąją-būtį-mėgdžiojančią-tačiau-drauge-ir-aršiai-ją-kritikuojančią autobiografiją, dažnai pagaudavau save besišypsančią. Niekada iki tol nebuvau pagalvojusi, kad katinai dalyvauja manieringuose susirinkimuose, peštynės iš tiesų būna elegantiškos dvikovos (su sekundantais netgi!),o pavasario naktimis trukdantys miegoti jų ausį rėžiantys kniauksmai už lango iš tiesų yra gražiausios, prasmingiausios baladės!

Skaityti buvo keista, tiesą pasakius. Nori nenori pasirenki, kuri istorija labiau verta dėmesio. Jei iš pradžių žavėjausi Murklio pasakojimo maniera, antrąją istoriją tik permesdavau akimis, romano viduryje viskas apsivertė - išpuikęs katinas prarado kone visą mano dėmesį ir nebegalėjau atsitraukti nuo dvaro intrigų. Žinojau, kad autorius nebespėjo išbaigti savo didžiojo romano, tačiau vis tiek nusivyliau tuo, jog beprotiškai susidomėjus tuo, kas vyksta, pabaiga paliko daugiau klausimų nei atsakymų.

Aplodismentai tam, kas kūrė dizainą ir maketavo - tiesiog dievinu knygos apipavidalinimą - tai buvo viena tų knygų, kurias ne tik malonu varyti, bet ir lengva ir gera (iš techninės pusės) skaityti. Tiesa, paliktos korektūros klaidos lyg su adatėlėm (o gal katino nagučiais?) badėsi.

Geriausias katinas pasaulyje ir makulatūros lapai



Jei, anot garsiausio Paryžiaus virtuvės šefo Augusto Gusteau (animacinis filmas "La troškinys"), gaminti gali bet kas, tai, matyt, šią aksiomą galima perkelti ir į...

Geriausias katinas pasaulyje ir makulatūros lapai



Jei, anot garsiausio Paryžiaus virtuvės šefo Augusto Gusteau (animacinis filmas "La troškinys"), gaminti gali bet kas, tai, matyt, šią aksiomą galima perkelti ir į literatūrą. Tad jei žiurkiukas Remi įgyvendino savo svajonę gaminti puikiausius gurmaniškus patiekalus, tai knyga, parašyta katino, turbūt nieko neturėtų nustebinti. (Čia "Pažiūrų" autorius galėtų tuoj pat papriekaištauti dėl tiesiog nederamo lyginimo su kažkokiu animaciniu graužiku ir paties talentingojo rašytojo tupdymo į lentynėlę "bet kas" - nes kas jau kas, bet šis katinas tikrai - ne "bet kas"!). Taigi, skubu pasitaisyti ir pažymėti, kad knyga parašyta ne bet kokio katino, o didžiai gerbtino, išsilavinusio ir išsimokslinusio, kultūringo, nepriekaištingų manierų (na, ką jau čia - beveik tobulo) katino Murklio.

Taigi nuostabusis tobulasis nepaprastasis katinas Murklys porina apie savo pavyzdingą gyvenimą nuo mažų dienų iki brandos. Ne šiaip sau porina - o dailia rašysena išdėsto savo sektinos biografijos vingius popieriuje: savo atsiradimą pas šeimininką maestro Abrahamą, polinkį į mokslą, vargus jo siekiant, pažintį su kitais katinais (savo motina Mina, žaviąja Mismise, dėl kurios teko veltis į kovas su konkurentais, katinu Mucijumi, atskleidusiu katino buršo gyvenimo prasmę ir tapusiu geriausiu draugu) bei draugystę su visiškai priešingu padaru - pudeliu Pontu. Kaip ir bet kuris kitas dieviškosios kačių giminės atstovas, Murklys nesibodi nuolat pabrėžti savo įgimtų talentų ir privalumų, grakštumo ir elegancijos, bei kitų ypač vertintinų savybių. Žodžiu, nei vienai iš devynių jo gyvybių nekyla grėsmė būti prarastai iš kuklumo. Kaip neginčijamo talento įrodymus Murklys kartkartėm į pasakojimą įterpia vieną kitą savo eilėraštį ar giesmę (nepamiršdamas kukliai pridurti, kad, nors ir, savaime suprantama, tobuli, šie jo kūrinėliai tėra tik bandymai - didžiuosius savo darbus jis ketinąs publikuoti atskirai). Žinoma, kaip ir visiems didiesiems genijams, Murkliui lemta likti amžininkų nepripažintam ir net išjuoktam, tačiau, žinia, tai tik nieko nesugebantys pavyduoliai, tuščiai tauškią liežuviais... Kitaip tariant, net keista, kad tokiame žiauriame, tamsiame ir neišprususiame pasaulyje radosi toks išskirtinis šviesulys...

Bet atsitik tu man taip, kad leidėjas tik atidavęs Murklio rankraštį spausdinti "pastebėjo", kad į genialiojo katino kūrinį "įsimaišė" makulatūros lapai - juos, Murklys, matyt, berašydamas bus išplėšęs iš kokios senos knygos ir naudojęs kaip paklotą ar sugeriamąjį popierių. Tad sklandų Murklio pasakojimą karts nuo karto pertraukia pasakojimas apie kapelmeisterį Johanesą Kreislerį ir kunigaikščio dvaro intrigas. Teisybės dėlei reikėtų pastebėti, kad pagal apimtį tie "makulatūros lapai" sudaro didesnę knygos dalį, o pasakojama istorija (teatleidžia Murklys) - daug įdomesnė. Su akivaizdžia ironija (nukreipta į patį "pasakotoją") dėstomą Murklio pasakojimą netikėtai keičia dar įdomesnė kapelmeisterio Johaneso Kreislerio, tarnaujančio kunigaikščio dvare, aplinka ir neeiliniai, saviti ir ryškūs personažai: maestro Abrahamas, kunigaikštis Irenėjus, kunigaikštytė Hedviga, kunigaikščio patarėja ponia Bencon, jos dukra ir geriausia kunigaikštytės draugė Julija, dievo kvailelis kunigaikštukas Ignacijus ir puokštė kitų. O kur dar dvaro intrigos, slaptos užmačios ir kėslai, bendrieji etiketo bei padorumo reikalavimai, tamsios praeities paslaptys ir taip vis "iš konteksto krintantis", kitų planus begėdiškai jaukiantis "neformatas" Kreisleris...

"Katino Murklio pažiūros į gyvenimą" (paantraštė: "...ir kapelmeisterio Johaneso Kreislerio biografijos fragmentai atsitiktinai išlikę makulatūros lapuose") - vienas iš dviejų Ernsto Theodoro Amadeus Hohhmano romanų (be keleto apysakų ir pasakų), kuriuos kūrėjas spėjo parašyti per savo neitin ilgą (1776 - 1822 m. ) gyvenimą. Laikoma, kad ši knyga - iš dalies autobiografinis kūrinys. Mat pats E. T. A. Hoffmanas buvo ne tik rašytojas, dailininkas, teisininkas, bet ir kompozitorius, muzikas bei kapelmeisteris. Kaip ir kitų jo pasakojimų (net ir pasakų) veiksmas vyksta ne "kažkada, seniai seniai...", bet praktiškai kalbamuoju momentu. Taip autorius ištrina fantazijos ir realybės ribas ir skaitytojams tampa visai lengva patikėti jo magiško pasakojimo tikrumu.

"Katino Murklio pažiūros į gyvenimą" - pabaigtas kūrinys (kodėl - paaiškinama knygos pabaigoje), tačiau buvo planuojama išleisti Murklio literatūros darbų rinktinę. Be to, buvo "rasta" dar pluoštas makultatūros lapų. Tačiau, deja, nei vienas šių užmojų nebuvo įgyvendintas - dėl nuolat kenčiamų nepriteklių E. T. A. Hoffmano sveikata smarkiai pablogėjo, o 1822 m. kūrėjas mirė, palikdamas vidury sakinio nutrūkusią ne tik savo, bet ir kapelmeisterio Johaneso Kreislerio biografiją.

E. T. A. Hoffmano "Katino Murklio pažiūros į gyvenimą" - įdomi, savo forma beveik postmodernistinė knyga, aktuali net ir šiais laikais. (Didelis priekaištas lietuviško leidimo redaktoriams - palikti tiek korektūros klaidų - neatleistina!) Ir belieka tiktai apgailestauti, kad universalusis ir unikalusis kūrėjas pritrūko žemiško laiko parašyti planuotą tęsinį.

Įtraukiau šį kūrinį į iššūkį, nes mėgstu gyvūnų tematiką knygose, o čia dar ir kalbama katino vardu, pamaniau, jog turėtų būti įdomu.

O, pasirodo, jog istorija yra suskaldyta į 2 visiškai skirtingus pasakojimus -...

Įtraukiau šį kūrinį į iššūkį, nes mėgstu gyvūnų tematiką knygose, o čia dar ir kalbama katino vardu, pamaniau, jog turėtų būti įdomu.

O, pasirodo, jog istorija yra suskaldyta į 2 visiškai skirtingus pasakojimus - katino Murklio autobiografiją ir kapelmeisterio Johaneso biografijos fragmentus. Šios dvi siužetinės linijos tiesiogine prasme yra supintos, sumazgytos į vieną. Reikėjo priprasti prie tokio stiliaus. Atrodo, skaitai apie katino vaikystę, staiga, viduryje sakinio pereinama į dvaro peripetijas, taipogi kažkur vidury kažkieno pasakojimo. Turi gerai įsiskaityti, kol supranti, apie ką kalbama ir kas vyksta. Tada po kiek laiko grįžtama į nutrauktą Murklio sakinį, vėl turi prisiminti, apie ką kalbėta. Sakyčiau, netgi sunkoka, teko pavargti, ilgai skaitėsi.



Kūrinyje mažai tiesioginės kalbos, dažni ilgi monologai, apmąstymai, filosofinės krypties svaičiojimai (taip, svaičiojimai, katino filosofijos apie gyvenimą vietomis kitaip nepavadinsi). Autorius puikiai žaidžia istorijų veikėjų priešingybėmis, kaip ir minėta anotacijoje, išpuikęs katinas (tarp kitko, katiniškas požiūris atskleistas tiesiog idealiai) yra visiška opozicija Johanesui, kuris atsiskleidžia kaip jautri, meniškos sielos, nesavanaudiška asmenybė.



Nepaisant teksto sudėtingumo, kūrinys yra vertingas. Atskleidžiamos žmogiškosios ydos, įvairios problemos tiek mūsų pasaulyje, tiek gyvūnų, įvairūs apmąstymai yra verti dėmesio. Buvo ir juokingų situacijų, ypač iš Murklio gyvenimo, kurios kėlė šypseną, nes per tiek laiko, kai parašytas šis kūrinys, kai kurie dalykai visiškai nepakito pasaulyje :)



Kita vertus, labai akis badė vertimas. Galima atleisti keletą ne taip parašytų žodžių, nepadėtus kablelius, praleistas raides, jei tai nepasitaiko dažnai. Bet šiame leidime jų pilna... Jau baigiant skaityti, net pyktis pradėjo imti, susidarė įspūdis, jog buvo labai skubėta versti ir rašyti, nes jau tokios durnos klaidos padarytos, kad baisu. Norėtųsi atsakingesnio leidėjų požiūrio, nesuvokiu, kaip galima buvo nematyti šitokio kiekio klaidų.



Na, bet vertinu kūrinį, o ne vertimą :) Taigi, drąsiai rašau 9/10. Nors ir turėjau sunkumų, bet įveikiau Murklį ir džiaugiuosi dėl to. Šovė mintis, kad stilius, nepaisant siužeto nutrūkimų, šiek tiek primena "Meistrą ir Margaritą". Na, bet gal čia tik man taip :)