Patinka man vis paskaityti neskaitytų rašytojų knygas. Kiekvienas žmogus savitas, kiekvieno mintys kitokios... o jei ir panašios, tai vis tiek ne visai tokios spalvos. Turiu pripažinti, kad šita knyga man patiko.

Gal tai netgi...

Patinka man vis paskaityti neskaitytų rašytojų knygas. Kiekvienas žmogus savitas, kiekvieno mintys kitokios... o jei ir panašios, tai vis tiek ne visai tokios spalvos. Turiu pripažinti, kad šita knyga man patiko.

Gal tai netgi primena lengvą satyrą, kuri sąmojingai pajuokia žmonių silpnybes ir trūkumus.

Ko gero, Gunaras Hutunenas, nebuvo jau toks beprotis, kokį piešė kaimo gyventojai. Dažnai taip būna, kad kitaip mąstančio, kitaip norinčio, kitaip matančio žmogaus, mes nenorime taip lengvai suprasti. Lengviau visada pasakyti „jis keistas“, „jam turbūt varžteliai pasisukę“... ir randamas kelias – vengti tokio žmogaus... ir tai prigyja kaip kokia masinė psichozė. Vienas pametėjo tokią mintį, kiti pasigavo ir tuo šventai įtikėjo. Ir tada vežimas pajudėjo... Smegenys įtikintos – tas žmogus pavojingas, tas žmogus blogas, reikia vengti to žmogaus... pamirštama pasikliauti savimi... pamirštama mąstyti savarankiškai... viskas vyksta aklai, automatiškai ir tai tik parodo bendruomenės tamsumą, ribotumą...

Istorija gal ir būtų liūdna, bet rašytojas ją papasakojęs ne kaip tragediją... įvėlęs jis lengvos nuotaikos... vienu momentu lyg labai gaila pagrindinio veikėjo... juk jis nesuprastas kaimelyje, kuriame gyvena... kitu momentu gaila pačių kaimo žmonių, kad jie tokie kvaili... ir leidžia būti kvailinami... pasiturinčio ūkininko Vitavaros, vietinio gydytojo, kurio gal labiau reiktų saugotis, nei pas jį gydytis... lensmano, kuris labai nori parodyti turintis savo rankose valdžią... Paanalizavus šiuos iniciatorius, kurie linkę susidoroti su Gunaru, paima juokas... supranti, kad tai jų pasaulis tamsus... jie nori bėgti nuo to, ko nelabai supranta, ko nesuvaldo... ir vienintelis būdas – tai atsikratyti Gunaro...

Knygoje radau apie Helsinkyje vykstančią olimpiadą, tai internetas pasufleravo, kad žaidynės buvo suorganizuotos būtent 1952 metais... vadinasi, veiksmas vyksta tais metais... žmonių poelgis kuo puikiausiai tinka ir šiems laikams... darbovietės, klasės, laiptinės gyventojai, tie patys kaimeliai... o kas pasikeitė? Gyvename lyg ir 21 amžiuje, bet ar mūsų sąmonė, pasaulietiškumas tikrai taip greitai auga? Ne visų žmonių... Kiekvienas galime patekti į mus nesuprantančią aplinką ir toje aplinkoje tapti Gunaru Hutunenu...

Gunaras Hutunenas pasibaigus karui atvyksta į Suomijos šiaurėje įsikūrusį kaimelį, ten nusiperka ir sutaiso seniai nebenaudojamą malūną. Naujakurys iš tenykščių išsiskiria nenuspėjamu būdu: čia jis puikiai nusiteikęs...

Gunaras Hutunenas pasibaigus karui atvyksta į Suomijos šiaurėje įsikūrusį kaimelį, ten nusiperka ir sutaiso seniai nebenaudojamą malūną. Naujakurys iš tenykščių išsiskiria nenuspėjamu būdu: čia jis puikiai nusiteikęs šėlioja ir krečia pokštus, čia panyra į niūrų sielvartą, kurį išlieja... naktimis kaukdamas. Mažai pasaulio mačiusius kaimo gyventojus trikdo šis kuoktelėjęs keistuolis. Kai į keletą mėginimų jį pamokyti deramo elgesio malūnininkas atsiliepia netikėtais impulsyviais poelgiais, kaimas nusprendžia jo atsikratyti. Hutunenas kovoja už teisę būti savimi ir gyventi tarp žmonių.

Keli įdomūs faktai apie autorių. Šis suomis, balandžio 20 dieną švęsiantis garbingą 71 - ąjį gimtadienį, per savo rašytojo karjerą nuveikė tikrai nemažai, parašė virš 40 kūrinių, pelnė įvairiausių apdovanojimų ir...

Keli įdomūs faktai apie autorių. Šis suomis, balandžio 20 dieną švęsiantis garbingą 71 - ąjį gimtadienį, per savo rašytojo karjerą nuveikė tikrai nemažai, parašė virš 40 kūrinių, pelnė įvairiausių apdovanojimų ir premijų. Galbūt kūrinių būtų buvę dar daugiau, jei ne 2009 m. patirtas insultas. Pirmąjį savo romaną A. Paasilinna leidėjams įteikė būdamas 20 metų, tačiau pastarųjų ketinimai gerokai pakeisti pasakojimą, privertė autorių sudeginti savo kūrinį. O kūriniai jo išties ypatingi. Paliečiama daug skaudžių temų, tačiau su šypsena. Su šypsena jis gyvena ir dabar, nors dienos bėga slaugos namuose. Įdomu, ar tie namai bent maža dalele neprimena jam to, ką aprašė savo knygoje "Kaukiantis malūnininkas"?..



Apie veiksmą. Viename nuobodokame kaimelyje apsigyvena malūnininkas, nagingas, darbštus, bet karts nuo karto staugiantis kaip vilkas, o dar dažniau iškrečiantis kokį pokštą vietos gyventojams. Vietos gyventojai niršta, kai pastabus ir atvirai kortas dėstantis atvykėlis, šmaikščiai patraukia juos per dantį, žiūri skersai ir su pavydu į tai, kaip jis geba tvarkytis savo ūkyje ar nutikus kokiai problemai malūne. Putojasi dauguma kaimiečių, bet atsiranda ir nuoširdus draugas bei mylimoji. Tačiau visgi nesiklosto viskas taip laimingai, kaip norėtųsi. Malūnininkas uždaromas į beprotnamį. Įkalintas prieš savo valią, stengiasi įrodyti, jog jis normalus, tačiau visi argumentai atsimuša kaip į sieną ir laisvė lieka nepasiekiamu troškimu. O bet tačiau... Net ir būnant tokioje vietoje, malūnininkas randa talkininką, kurio dėka pabėga ir grįžta į savo kaimą. Deja, malūne gyventi neįmanoma, jį medžioja vietiniai, neturintys ką daugiau veikti... kas vyksta toliau, perskaitykit patys, nes verta.



Apie pažintį su knyga. Tikrų tikriausai buvo verta įtraukti šią knygą į skandinaviškąjį dvyliktuką. Ko gero, ilgam į atminty įstrigs paliesta tema ir ryškus rašytojo braižas bei charakteringi veikėjų paveikslai. Didžiąją dalį knygos skaičiau ir šypsojausi. Iki ausų. Geruosius knygos veikėjus taip pamilau, kad pabaiga šiek tiek nuliūdino, nors galbūt per daug liūdėti neverta, berods, daugiau ar mažiau viskas tvarkingai sugulė į savo lentynas. Rekomenduoju. O pati svajoju apie kitą A. Paasilinna knygą.




Šis tas iš knygos paraščių*: Neradau kažko itin neįprasto, sukrečiančio, bet klustelti privertė malūnininko įprotis/pomėgis vadinti daiktus, vietas ar žmones savais vardais. Turiu prisipažinti, kad ir aš dažnai perkrikštyju visokius reiškinius taip, kaip man norisi juos vadinti, o ne taip, kaip parašyta žodynuose ar enciklopedijose. Tai ir sudvejojau, ar nebūsiu tokia pat kuoktelėjusi, kaip keistasis malūnininkas, kuris be visa ko, man dar ir labai patiko, nepaisant tų jo keistenybių, o ir savotiškas sutapimas nustebino, vienu metu šis žmogelis gyvendamas miške, paskatintas mylimosios, mokėsi ne ko kito, o teisės pagrindų (nors, tiesa, studijų tikslas buvo verslumo teorija). Galų gale, priėjau išvadą, jog visi mes savotiškai kuoktelėję. Ir, žinot, visokių gi reikia.



* paraštėmis vadinu knygos detales, kurios mane itin sudomino, papiktino, nustebino, nuvylė, sukrėtė, pralinksmino, privertė susimąstyti...

Šis suomių rašytojo romanas yra apie "kitokius" žmones, kurie turi teisę gyventi tarp mūsų. Pasakojimas pradedamas, kai po Antro Pasaulinio karo į parapiją atvyksta aukštas vyras, Gunaras Hutunenas. Jis nusiperka neveikiantį...

Šis suomių rašytojo romanas yra apie "kitokius" žmones, kurie turi teisę gyventi tarp mūsų. Pasakojimas pradedamas, kai po Antro Pasaulinio karo į parapiją atvyksta aukštas vyras, Gunaras Hutunenas. Jis nusiperka neveikiantį malūną upės pakrantėje ir pradeda gyvenimą kaimo bendruomenėje. Pasirodo, kad tai sumanus žmogus, kuris sutvarko malūne stovinčią skiedrapjovę, ir aprūpino malksnomis visą parapiją. Gunaras buvo permainingo būdo. Tai jis krėsdavo pokštus, juokindavo kaimiečius, mėgdžiodamas paukščius ar žvėris, o kartais imdavo parodijuoti ir parapijos ūkininkus. Tai būdavo nuotaikingi, linksmi vakarai visam kaimui. Bet dažniau Gunarą apimdavo liūdesys, net galima sakyti, sielvartas. Tuomet jis su niekuo nebendraudavo, būdavo toks niūrus ir piktas, kad net nepriimdavo jokių užsakymų. Tačiau labiausiai kaimiečius stebino Hutuneno poreikis staugti, esant slogiai nuotaikai. Staugimas būdavo toks stiprus ir galingas, kad neleisdavo miegoti visam kaimui. Žmonės ėmė Gunarą Hukuneną laikyti pamišėliu.

Ko gero, jis nebuvo pamišęs labiau, nei kuris kitas žmogus, bet jo kitoniškumas vertė visus nerimauti. Ir kai kaimiečiai pabandė priversti Gunarą elgtis, " kaip visi", malūnininkas pasipriešino , ėmė kovoti už teisę būti savimi. Hutunenas buvo jautrus neteisybei, pasipūtūsių ūkininkų norui jį pažeminti. Vyras kovojo, kaip suprato ir užsitraukė kaimiečių , ypač, turtingųjų ūkininkų nemalonę. Pasitelkę valdžią, šie uždarė Hutuneną į psichiatrinę ligoninę. Malūnininkas sugebėjo iš jos pabėgti, bet tuo pačiu tapo persekiojamu, medžiojamu žmogumi.

Ne visi kaimiečiai bijojo Hutuneno. Policininkas Portimas, paštininkas Pytisjervis ir malūnininko mylimoji Sanelma Keuremo palaikė , globojo besislapstantį malūnininką. Tačiau šie šviesūs, šilti žmonės negalėjo apsaugoti Gunaro. Jis amžiams išvyksta iš kaimelio, surakintas su policininku Portimu, ir šių vyrų likimas lieka nežinomas.

Tai romanas apie pakantumą, toleranciją kitokiems, nei mes. Rašytojas taikliai apibūdina savanaudišką, siaurų pažiūrų visuomenę, nustatančią kaip galima elgtis, o kaip ne. O simpatiją sukelia būtent tie į taisykles netelpantys veikėjai, dėl kurių likimo jaudiniesi ir linki jiems sėkmės.