Tikrai makabriškas romanas, vietomis šiek tiek šokiruojantis, šiek tiek šlykštus. Verčia pagalvoti apie suvaržymus, kuriuos kiekvienas patiriame būdami visuomenės dalimi. Iš kitos pusės man po šios knygos dar labiau norisi...

Tikrai makabriškas romanas, vietomis šiek tiek šokiruojantis, šiek tiek šlykštus. Verčia pagalvoti apie suvaržymus, kuriuos kiekvienas patiriame būdami visuomenės dalimi. Iš kitos pusės man po šios knygos dar labiau norisi "susirinkti" save ir neleisti atsitiktinumams valdyti savo gyvenimo.

Ši knyga – atgaiva po paskutinio nelabai vykusio skaitinio. Keista, makabriška, juodai komiška, kartais nemaloni, tačiau tuo tik dar labiau įtraukianti. Šioje knygoje pagrindinis veikėjas visiškai dekonstruoja ir sužlugdo...

Ši knyga – atgaiva po paskutinio nelabai vykusio skaitinio. Keista, makabriška, juodai komiška, kartais nemaloni, tačiau tuo tik dar labiau įtraukianti. Šioje knygoje pagrindinis veikėjas visiškai dekonstruoja ir sužlugdo savo asmenybę, išsiskaido į šimtus dalių ir išsineria pats iš savęs nelyginant gyvatė ir tuo pačiu keliu vedasi skaitytoją. Nejučia imi galvoti, koks būtų tavo gyvenimas, jei jį patikėtum į Kauliukų rankas. Nors ši knyga ir skaičiuoja jau 45-uosius metus, šiandien joje keliamų ir nagrinėjamų problemų aktualumas nė kiek nesumažėjo - o galbūt netgi priešingai.

"Negalite ryžtis? Kamuoja dvejonės? Kankina nerimas? Tegul riedantis dramblio kaulo kubelis nuridena naštą nuo jūsų pečių." Rašo Luke'as Rhinehart'as romane "Kauliukų žmogus" ir meta kauliukus, kurie nulemia kiekvieną...

"Negalite ryžtis? Kamuoja dvejonės? Kankina nerimas? Tegul riedantis dramblio kaulo kubelis nuridena naštą nuo jūsų pečių." Rašo Luke'as Rhinehart'as romane "Kauliukų žmogus" ir meta kauliukus, kurie nulemia kiekvieną (kiekvieną!) jo gyvenimo žingsnį. Ką skaitys, su kuo mylėsis, ar paliks žmoną, ar mes darbą.






Kauliukai - būdas ištrūkti iš dusinančios kasdienybės, imtis trenkčiausių, seniai užslėptų aistrų, įgyvendinti svajones, persikūnyti į daugybę asmenybių arba duoti šansą ne itin maloniems pasirinkimams ir taip išeiti iš savo komforto zonos.


Grįžęs į savo svetainę mąsliai spoksojau į atsivertusią kauliuko akį. Kasiausi kiaušius, purčiau galvą apstulbęs ir kažkokios pagarbios baimės apimtas. Galėjau žaginti prieš daugelį metų, net dešimtmečių, bet tai padariau tik tada, kai nustojau svarstęs, ar tai įmanoma, išmintinga ar net pageidautina - tiesiog padariau iš anksto negalvodamas, jausdamasis esąs už manęs glūdinčios jėgos marionetė, dievų - kauliuko - padaras, o ne už savo veiksmus atsakingas asmuo. Priežastis buvo atsitiktinumas ar lemtis, ne aš. Tikimybė, kad kauliukas atsivertęs viena akimi, buvo viena iš šešių. Galimybė, kad kauliukas guli po korta, buvo gal viena milijonoji. Akivaizdu, kad žaginti man paliepė lemtis. Taigi aš nekaltas.



Įdomiausia skaityti apie aplinkinių reakciją. Pagrindiniam veikėjui net nereikėjo pasikeisti kardinaliai, kad iššauktų neigiamą aplinkinių reakciją. Kaip lengva suardyti nusistovėjusią tvarką - vos šiek tiek pakeitus įprastą elgesį. Žingsnis į šoną iš visų praminto takelio ir tuoj būsi apštauktas nenormaliu. Taip buvo prieš keletą dešimtmečių, kai buvo rašoma knyga, taip yra ir dabar.







Labai panašu į B. E. Ellis "Amerikos psichopatą" - čia taip pat daromas visuomenės skerspjūvis. Parodoma nusistovėjusi, rašytų ir nerašytų taisyklių besilaikanti visuomenė, kurioje viskas sudėliota į stalčiukus ir papunkčiui išdėstytose elgesio normose. Ir kurią gali sugriauti ir demaskuoti vienas neįprastai besielgiantis žmogus.







Tik, jei "Amerikos psichopate" pagrindinis veikėjas savirealizacija daugiau užsiima žudydamas ir kankindamas, tai "kauliukų žmogų" saviieška nuveda į seksualinę laisvę. Nenuostabu, knyga buvo rašoma 7 ir 8 dešimtmečio sankirtoje - artėjant laisvamaniškam dešimtmečiui ir seksualinei revoliucijai...







Tačiau knyga per ilga. Jau peržengus į antrąją pusę darosi nuobodoka. Pabaiga visai išskysta, darosi vis padrikesnė ir neaiškesnė - per daug LSD, Lukai?







Beje, manoma, kad Luke Rhinehartas (tikrasis vardas George Cockroft) knygoje neva aprašė savo patirtį. Beje, sutampa rašytojo pseudonimo ir pagrindinio veikėjo vardas. Kaip ten bebūtų, knyga užkliudė moralės sergėtojus, kai kuriose šalyse buvo uždrausta, taip pat ji sutraukė minias pasekėjų, norinčių išbandyti gyvenimą, kuriame visus pasirinkimus numato kauliukai. Tačiau juk pasiūlymus kauliukams duoda patys žmones, ar ne? Argi tai ne tas pats normų ir taisyklių suvaržytas gyvenimas, kaip anksčiau, tik šįkart visas normas ir suvaržymus lemia kauliukas?







Patiko ar nepatiko man ši knyga? Mesiu kauliukus. Poriniai skaičiai - patiko, neporiniai - nepatiko. Op, kauliukas pakibo ant briaunos...





Leidykla: "Tyto alba"



Leidimo metai: 2005



Puslapių: 542



Originalo metai: 1971



Originalo pavadinimas: "The Dice Man"

Kai įtraukiau šią knygą į savo sąrašą, tikėjausi kažko visai kito... Bet negaliu drąsiai teigti, kad ši knyga man nepatiko (negaliu sakyti, kad ir patiko). Po to, kai ją perskaičiau teko peržvelgti ne vieną nuomonę,...

Kai įtraukiau šią knygą į savo sąrašą, tikėjausi kažko visai kito... Bet negaliu drąsiai teigti, kad ši knyga man nepatiko (negaliu sakyti, kad ir patiko). Po to, kai ją perskaičiau teko peržvelgti ne vieną nuomonę, tačiau nei viena iš jų nebuvo tokia pat kaip mano, kurią susidariau.

"- Kančios, kurias sukelia mūsų veiksmai, padiktuoti kauliukų, akivaizdžiai yra niekai, palyginti su tuo, ką pridaro tiek racionalių, civilizuotų žmonių. Kauliukų žmonės tėra blogio mėgėjai." Nežinau, kaip kiti, kurie šią knygą jau perskaitė, bet aš joje radau labai daug sąsajų su psichologija, tikėjimu, gyvenimo tiesomis ir pan. Pati istorija šlykšti, normaliam žmogui nesuvokiama. Skaičiau ją panašiai, kaip knygas kuriose pasakojama apie narkomanus. Pagrindinis šios knygos veikėjas taip pat narkomanas - kauliukų narkomanas, kur jis pats jau nebegali nieko nuspręsti be kauliukų pagalbos. Ar tai normalu? Diskutuoti galima ilgai, bet manau, kad bet kokiu atveju, jei ir praktikuotum tokią religiją, ji turi ne tik blogąją pusę, bet ir mažą mažą pusę gėrio. Viskas tiesiog priklauso nuo žmogaus, kuris įsitraukia į šį žaidimą.

"Staiga mintyse išvydau tūkstančius dručkių, sėdinčių ten, tame ketvirtame matmenyje, stebinčių kvailus žmogaus tikslus bei ambicijas ir besijuokiančius - nė vienas nebuvo rimtas, atjautus ar gailestingas. Mūsų planai, viltys, lūkesčiai, pažadai ir ateities tikrovė, kurią jie taip pat įstengė matyti, jiems tebuvo priežastis juoktis." Visiems turbūt suprantama, ką buvo norima pasakyti šiais žodžiai. Ir tokių pasisakymų knygoje pilna.

Vienas dar labai įstrigęs dalykas yra tas, kad knyga (kuri mano nuomone neverta tokio populiarumo), bet turbūt yra skaitoma dėl joje aprašomų sekso scenų "Penkiasdešimt pilkų atspalvių" ir sekančios jos dalys. Tai jei jums įdomu skaityti apie tai, šioje knygoje to rasite net gi daugiau. Iškrypimai, sekso scenos (kurias parenka kauliukas) čia ypač dažnai minimos, turbūt net per daug dažnai įsivelia į knygos kontekstą.

Knygos anotacijoje rašoma "Pabandyk. Gal netgi patiks.", aš geriau tai perfrazuočiau į "Nebandyk. Nes dar gali patikti."

Man ši knyga - parodija. Keleto dalykų. Pirmiausia psichiatrijos ir psichologijos rimtų dėdžių ir tetų perdėtai reikšmingo požiūrio į savo mokslą. Antra - religijos šiuolaikiniam vakarų kontekste. Sakyčiau, kad dabar,...

Man ši knyga - parodija. Keleto dalykų. Pirmiausia psichiatrijos ir psichologijos rimtų dėdžių ir tetų perdėtai reikšmingo požiūrio į savo mokslą. Antra - religijos šiuolaikiniam vakarų kontekste. Sakyčiau, kad dabar, naujojo dvasingumo populiarėjimo metu, šis aspektas net aktualesnis nei tuomet, kai knyga buvo parašyta, nors Amerikoje gal šie procesai ėmė suktis anksčiau.

Taip pat šaipomasi iš mūsų visuomenės normų, suvaržančių žmogų, paverčiančių jį neurotiku. Iš masių patiklumo, iš asmenybės bruožų svarbos, sakyčiau iš visko.

Rekomenduoju psichologams, psichoterapiautams, kad neužmigti. Kiekvienam - dėl įdomių idėjų.