"Tačiau, iš esmės, žmonės taip niekada ir neįsisąmonina, kad jų poelgiai gali skaudinti kitus. Kai tampi protingesnis, nenustoji traukinėti musėms sparnelių - tiesiog sugalvoji tam geresnį pasiteisinimą. Daugelis iš mūsų...

"Tačiau, iš esmės, žmonės taip niekada ir neįsisąmonina, kad jų poelgiai gali skaudinti kitus. Kai tampi protingesnis, nenustoji traukinėti musėms sparnelių - tiesiog sugalvoji tam geresnį pasiteisinimą. Daugelis iš mūsų sako, kad jiems gaila Kerės Vait - daugiausia mergaitės, ar ne juokinga? - bet galvą dedu, kad niekas nesupranta, ką reiškia būti Kerės Vait kailyje kiekvieną dieną, kiekvieną sekundę."

"Kerė" - knyga visiems, nepriklausomai nuo lyties, amžiaus, tautybės ar laikmečio. Ji išlieka tokia pat aktuali dabar, kaip kad tuomet, kai buvo pirmą kartą išleista. Nes žmonijos prigimtis, karta iš kartos, deja, nesikeičia.
Kingo talentas išgryninti žmonijos ir visuomenės tamsiąsias puses ir pateikti skaitytojui išties yra išskirtinis. Nesvarbu, kiek fantastinių mistinių elementų bus įtraukta į Kingo pasakojimą, jis vistiek nepraras savo tikrumo/realumo pojūčio, kurį suteikia daugelio jo knygų skaitymas. Kerės istorija taip pat savotiškai tikra. Ne biografine prasme, bet tuo, kad tai visuomenės atstumto žmogaus/atpirkimo ožio istorija, stipresnysis-engia-silpnesnijį-vien todėl-kad-gali istorija. Iš vienos pusės, visi gerai ją žinome, bet iš kitos, ar tikrai, ar iki galo suvokiame ir suprantame?
Nuo pat pirmos dienos Kerė neturėjo nieko. Net pamišusi religinė fanatikė motina jos nemylėjo. Nepaisant to, kad buvo patyčių objektas nuo pat pirmos dienos mokykloje, Kerė labai norėjo ir stengėsi pritapti. Bet nei bendraamžiai, ne mokytojai nenorėjo vargintis suteikti jai galimybės, kurios Kerė taip troško. Rašytojas nuo pat pradžių neslepia katastrofiškos istorijos pabaigos. Visi dideli ir maži žiaurūs pokštai bei žodžiai lašas po lašo pildė Kerės statinę, o pabaigoje tetrūko vieno. Galbūt Kingui svarbiausia ne tai, kad katastrofa įvyko, bet panagrinėti, kodėl. Visas aplinkybes, visus žmones, kaip nors prisidėjusius prie šios istorijos. Knyga puikiai parodo, kas būtų, jei nuolatos skriaudžiamieji įgytų galią atkeršyti. Ir ne toks jau didelis skirtumas, ar tas būdas - telekinezės galia, kaip kad Kerės, ar koks eilinis kalašnikovas.
Mano leidime dar buvo apysaka "Jeruzalės gyvenvietė", kuri taip pat turi religinės tematikos, bet yra visai kitokio tipo siaubo istorija. Taipogi įdomi, prikaustanti dėmesį.
Visumoje, labai geras Stepheno Kingo kūrinys, labai tinka pirmai pažinčiai su rašytojo kūryba - ne toks ilgas, kaip "Tas", ne toks traumuojantis, kaip "Gyvulėlių kapinės".

Galėčiau parašyti ilgiausią pastraipą apie Stepheno Kingo pasiekimus ir nuopelnus literatūroje, žanre, pop kultūroje, tačiau po 43 metų ir 59 bestsellerių, kaži ar tai yra reikalinga. Dėl to, apie „Kerę” trumpai ir...

Galėčiau parašyti ilgiausią pastraipą apie Stepheno Kingo pasiekimus ir nuopelnus literatūroje, žanre, pop kultūroje, tačiau po 43 metų ir 59 bestsellerių, kaži ar tai yra reikalinga. Dėl to, apie „Kerę” trumpai ir aiškiai.
Tai yra skaitinys, kurį lengvai galima įveikti vienu prisėdimu, o tai tik įrodo Kingo gebėjimą atverti duris į savo siaubu, fantastika ir šiurpuliais persmelktą vaizduotę. Bičas žino kaip papasakoti istoriją!

Perskaičiau ir nežinau kaip jaustis...Norėtųsi kaltinti Kerę, vis dėl to pražudė tiek daug žmonių, bet kartu ir galima ją pateisinti, nes jie iš jos tyčiojosi...Galiausiai nusprendžiau kalta motina, bet tada paaiškėjo,...

Perskaičiau ir nežinau kaip jaustis...Norėtųsi kaltinti Kerę, vis dėl to pražudė tiek daug žmonių, bet kartu ir galima ją pateisinti, nes jie iš jos tyčiojosi...Galiausiai nusprendžiau kalta motina, bet tada paaiškėjo, kad ir jos gyvenimas nebuvo rožėmis klotas...Žodžiu likau sumaištyje...Nors lyginant knygą su filmu, filmas paliko gilesnį įspūdį ir mažiau sumišimo...

Kerė negraži mergaitė (pasakotojas įsibėgėjus pasakojimui į ją geriau įsižiūri ir pamato, kad ji visgi graži...) iš kurios šaiposi klasiokės. Mokytojai nenuliūstų jeigu ji dingtų. Jos mama tikėjimo fanatikė, kurios...

Kerė negraži mergaitė (pasakotojas įsibėgėjus pasakojimui į ją geriau įsižiūri ir pamato, kad ji visgi graži...) iš kurios šaiposi klasiokės. Mokytojai nenuliūstų jeigu ji dingtų. Jos mama tikėjimo fanatikė, kurios namuose ant sienų kabo paveikslai su biblijiniais vaizdais, ji namie laiko pamaldas sau ir savo dukrai, nes bažnyčioje jos per daug nuodėmingos.?. Laimei Kerei nusišypso likimas ir ji savyje atranda telikinezės galias. Turi gi būti gyvenime pusiausvyra. Telikinezę ji panaudoja nelabai gražiam tikslui... Prasiėjo mergytė su savo galia lyg su dalgiu per miestelėnus.
Kažkurioje knygoje apie Drakulą istorija buvo sudėliota iš laiškų ir dienoraščio įrašų. Čia yra kažko panašaus. Kerėje į paprastą pasakojimą įterpiamos ištraukos iš ateityje parašytų straipsnių, knygų ir pan. Tie straipsniai būtų visai nieko, tik jie tokie keisti - atskleidžia kas bus toliau knygoje. Taigi skaitau, žinau kas bus toliau, bet vis teik gana įdomu stebėti kaip istorija nuves iki to žinomo įvykio.

Kas labai patiko knygoje - tai gale pridėtos trys neilgos istorijos. Visos geros, o viena ypač. Viena jų *Korporacija "meskite rūkyti"* labai priminė The Game filmą. Filmas patiko, tai ir ši trumpa istorija patiko.
Kerė man irgi patiko, tik knyga apie ją ne taip stipriai.