Man patiko šis nuotykių romanas. Skaičiau šią knygą ir nusikėliau į senus prisiminimus. Ir man visiškai buvo aišku kas tas peidžeris, ką reiškia gyvenimas be mobiliojo telefono :) Gal tas daiktų ženklų vardinimas...

Man patiko šis nuotykių romanas. Skaičiau šią knygą ir nusikėliau į senus prisiminimus. Ir man visiškai buvo aišku kas tas peidžeris, ką reiškia gyvenimas be mobiliojo telefono :) Gal tas daiktų ženklų vardinimas kažkiek pabodo ir erzino, bet matyt kitai kartai būtinas toks išsamus paaiškinimas. Gera, veiksmo ir gaudynių kupina knyga. Nenuobodi. Man buvo labai įdomu paskaityti, galbūt net kokias trūkstamų žinių spragas užkamšyti. Knygą greit perskaičiau. Ir dar patiko tos iliustracijos, kurios papildė visą pasakojimą.

Visų pirma prisipažinsiu, kad nesu tos kartos, kurią dar galima priskirti prie KGB vaikų. Tiesa, apie pačią instituciją ir susidūrimus su ja iš tėvų ir jų aplinkos teko girdėti daug ir visko. Taip pat ir 1996-ieji man...

Visų pirma prisipažinsiu, kad nesu tos kartos, kurią dar galima priskirti prie KGB vaikų. Tiesa, apie pačią instituciją ir susidūrimus su ja iš tėvų ir jų aplinkos teko girdėti daug ir visko. Taip pat ir 1996-ieji man labiau siejasi su dinozaurais, "Hobitu" ir ginčais iš serijos "mano futbolo kamuolys ne balionas, asile tu!". Tad tie pirmieji nepriklausomybės metai buvo labiau kontekstas nei rimta gyvenimo dalis. Nerūpėjo, kokios gaujos su kokiomis kovoja, kiek pas mus korupcijos ir panašūs klausimai. Politiniai, tiesa, kiek domino, vis tik rinkimai ir tada atrodė kažkas, į ką verta atkreipti dėmesį. Panašiai, kaip futbolo varžybos. O dar ir laimėjo sava komanda, tai visai gerai. Ir taip politizuoti pastebėjimai vis prasiverždavo. Dar tik po 1990-1991 m. taip įsikalė į galvą, kad ir "Jesus Christ Superstar" žiūrėdamas, sakiau, kad ne romėnai čia su violetinėm wife-beater maikėm, o sovietų desantininkai, akivaizdu, kaip ant delno. Tai tiek to asmeninio konteksto, o dabar apie pačią knygą. A, dar galiu pridurti, kad nepamenu, kada paskutinį kartą skaičiau lietuvišką romaną. O dar su daug greito veiksmo, tai smalsumas buvo išties baisiausiai didelis.
Kas pirmiausia krenta į akis paėmus knygą? Žinoma, viršelis. Girdėjau, kam jis nepatiko, bet bent man tai pasirodė labai gerai atskleidžiantis tą laikotarpį (aha, šalia kamuolio spardymo pamenu "videkus" su visom juostom gan gerai, nors patys tokio aparato ir neturėjom). Ir šiek tiek paslaptingumo duoda - kas čia tam įraše dabar bus. Nors, turiu prisipažinti (mini-SPOILER), laukiau, kad ir knygoj kur kokia vaizdajuostė reikšmingai, ne probrėkšmiais, iššoks. Nors ir nesu didelis iliustracijų mėgėjas tokio tipo knygose (pasakose ar pre-Tolkien fantasyžanro kūriniuose tai jos būtinos), o iš anksto užmetus akį į tai, kaip jos atrodys, didelių lūkesčių neturėjau. Bet, vertinant visumą, tai turiu pripažinti, kad jos ne tik netrukdė, bet ir papildė bei tiksliai atspindėjo šiaip jau niūroką kūrinio atmosferą. Ne veltui veiksmas vyksta vėlyvą rudenį. Tad už apipavidalinimą didelis pliusas.
Turiu pasakyti, kad nepaisant didelės pateiktų ištraukų gausos, jų neskaičiau ir laukiau kol jau gausiu pilną, galutinį ir nedalomą produktą. Ir gerai, nes po to nereikia pravertinėti lapų, mat "čia jau skaičiau", ar kurtis išankstinių teorijų apie tai, kas, kodėl ir kaip iš tikrųjų pasakojime vyksta. O visko vyksta daug ir greitai. Vos nutiko A (idant malonumo nesugadinčiau, siužeto detalių neatskleidinėsiu), nespėji gerai apmąstyti, o jau darosi B ir t.t. Pasakyti galima tik tiek, kad ne veltui Justinas seniai žinomas kaip fantastikos mylėtojas, tad laukia ir šiek tiek mistinių-fantastinių elementų. Skaitydamas troleibuse gali ir savo stotelę praleisti (taip beveik nutiko). O jei nutarėte dar kokius dvidešimt puslapių perskaityti prieš miegą, tai nenustebkite, jei galiausiai užsnausite tik baigę visą knygą (taip tikrai nutiko). Laukia ir nemažai netikėtumų. Galbūt net pagalvosite, "cha, taip ir galvojau!", vien tam, kad suprastumėte, jog vis tiek galvojote neteisingai ir viskas ne taip, kaip atrodė.
Didelę knygos dalį sudaro dialogai ir veikėjų autorefleksija (parašyta pirmuoju asmeniu, o skyriai pakaitomis paskirti tai vienam, tai kitam veikėjui). Kadangi pokalbius autoriui rašyti sekasi gerai (ir tikrai geriau nei, tarkim, H.P. Lovecraftui), toks pasakojimo būdas nei kiek netrukdo ir tuo pačiu padeda susidaryti ryškesnę nuomonę apie veikėjus. Kaip ir dviejų iš jų pamąstymai ir mintys. Charakterių panašumai ir skirtumai, skirtingas požiūris į tai, kas vyksta, galų gale skirtinga turima informacija daug prisideda prie intrigos kūrimo. Tad apibendrinimui: daug greito veiksmo, intriga, netikėtumai ir ta Lietuva, kurią mačiau devynmečio akimis. Tiksliau Lietuva, kurios mano devynmečio akys nelabai matė ir nelabai suprato. Ačiū autoriui, tikiuosi, ne paskutinis jo romanas. Tiems, kas dvejoja ar neplanuoja skaityti patariu daug galvos nesukti ir knygą įsigyti.