Antrąją Ypatingų vaikų namų dalį skaičiau ne iškart, kad būtų įdomiau. Istorija patiko taip pat, nuotykiai vijo vieni kitus ir tikrai nebuvo nuobodu. Įdomiausia, kad pabaiga buvo tikrai netikėta ir dar labiau suintrigavo....

Antrąją Ypatingų vaikų namų dalį skaičiau ne iškart, kad būtų įdomiau. Istorija patiko taip pat, nuotykiai vijo vieni kitus ir tikrai nebuvo nuobodu. Įdomiausia, kad pabaiga buvo tikrai netikėta ir dar labiau suintrigavo. Skaitysiu ir trečią dalį.

„– Koks skirtumas? – atsakė Milardas. – Jų mirtis buvo įrašyta į istoriją. Net jeigu šiandien būtume jas išgelbėję, būtų žuvusios rytoj. Bombai sprogus. Įvykus autobuso avarijai. Jos gyvena praeityje, o praeities...

„– Koks skirtumas? – atsakė Milardas. – Jų mirtis buvo įrašyta į istoriją. Net jeigu šiandien būtume jas išgelbėję, būtų žuvusios rytoj. Bombai sprogus. Įvykus autobuso avarijai. Jos gyvena praeityje, o praeities neatitaisysi, nevalia į ją kištis.“ [280 psl.]

Jei galvojate, kad ši knyga apie miestą, kuriame gyvena mergaitės su skylėmis (kiaurymėmis) pilvuose, kaip gali atrodyti iš viršelio, tai klystate. Kiaurymės čia visai kitokios. Jos daug baisesnės.

Prieš įsigydama knygą buvau sunerimusi – vertė ne tas pats asmuo, kaip pirmąją. O kas, jeigu terminai nesutaps? Laimei, mano nuogąstavimai nepasitvirtino. Tiek pirmoje, tiek antroje dalyse padarai vadinami padarais, o kiaurymės – kiaurymėmis.

Mano nuomone, antra knyga dar geresnė už pirmą. Jei kam pirmoje pritrūko veiksmo, tai čia jo tikrai su kaupu, veikėjams net nėra kada atsipūsti. Pirmoje dalyje daugiausiai supažindinama su nauju – ypatingų vaikų – pasauliu, o antrojoje atsiranda pavojingi nuotykiai. Jei tik galėčiau, šiai knygai skirčiau ne 5, bet 6 žvaigždutes.

Esu skaičiusi keletą komentarų, kad „Ypatingų vaikų namų“ serija yra siaubo knygos, jas skaityti baisu ir dėl nuotraukų, ir dėl istorijos. Man nuotraukos neatrodė baisios, jos mane domino ir traukė – tai buvo viena iš priežasčių įsigyti šią knygą. Pirmosios dalies pasakojimas irgi nepasirodė labai baisus. Gal tik kiaurymės nemalonios. O štai antroje dalyje buvo baisiau – teko jaudintis dėl veikėjų likimo vos ne kiekviename puslapyje.

„Kiaurymių mieste“ labai gerai atsiskleidžia visų ypatingųjų vaikų charakteriai: kas rūpestingas kaip mama, kas nuolat galvoja tik apie save, kas vaikiškas, o kas planų kūrėjas, kas turi puikią atmintį, o kam pavojų niekaip negana... Labai gerai, kad knygos pradžioje buvo visų veikėjų, su kuriais buvo susipažinta pirmojoje dalyje, nuotraukos su vardais ir gebėjimais. Tas tikrai padėjo, nes kartais skaitant pagalvodavau, kad neprisimenu kurio nors vaiko ypatingos galios, ir užtekdavo tik atsiversti knygos pradžią, jog viską prisiminčiau.

Taip pat šioje dalyje nuotraukos į tekstą buvo įkomponuotos šiek tiek geriau nei pirmoje. Jau ne visur prieš nuotrauką būdavo apytuštis puslapis. Ir nuotraukos įterpiamos ne tik tada, kai veikėjai patys žiūri į nuotrauką, bet ir tada, kai jie tiesiog pamato kokį ypatingą vaizdą. Kartais net būdavo naujos ypatingų vaikų nuotraukos. Tačiau čia labiau matėsi, kad vaizdas skiriasi nuo teksto, nuotraukos aplinka ne visai atitinkanti situaciją.

Skaitant daugiausiai klausimų kėlė kilpų veikimas. Tai tarsi kelionės laiku. Bet kuris laikas yra tikrasis? Ir kodėl visi galvojo tik apie tai, KUR yra laikomos pagrobtos ymbrynės, o ne KADA? Ir kaip vaikai vis patenka į panelės Peregrinės kilpos laiką, o ne į dabartį? Nors tai vienoj vietoj lyg ir buvo paaiškinta, bet kažkaip tuo metu ne viską suvokiau – į kurį laiką pateks, atrodo, priklauso nuo to, kas pirmas eina per kilpą.

Beje, pažiūrėjau „Ypatingų vaikų namų“ filmo anonsą. Dabar jo laukiu daugiau su baime nei nekantrumu. Kodėl? Tą iš karto supras kiekvienas, skaitęs knygą.