Apie šią knygą girdėjau ir buvau ja susidomėjusi dar gerokai prieš jai pasirodant. Gal dėl to, kad daug tikėjausi, buvau daug girdėjusi, pagaliau paėmusi ją į rankas, nusivyliau. Iš pradžių mane erzino autoriaus rašymo...

Apie šią knygą girdėjau ir buvau ja susidomėjusi dar gerokai prieš jai pasirodant. Gal dėl to, kad daug tikėjausi, buvau daug girdėjusi, pagaliau paėmusi ją į rankas, nusivyliau. Iš pradžių mane erzino autoriaus rašymo stilius: aš apie karą noriu sužinoti, o ne apie jo ligas-alergijas, vaikystės herojus, metimus-pradėjimus rūkyti, draugelius ir pan. Kitaip tariant, iš pradžių mane erzino tas savęs kišimas visur, kur tik atsiranda proga. "Juk čia tokio masto dalykai vyksta, kodėl man pasakojamos tokios asmeninės nesąmonės?", - štai taip jaučiausi knygos pradžioje.

Vis tik vėliau priptatau arba jau įsitraukiau į pačią istoriją ir man jau nebetrukdė. Man pradėjo patikti asmeninių pokalbių nuotrupos su "maidancais", "Pervyj Sektor" žaliūkais ar išgyvenusiais "kiborgais". Juk kartais didžioji politika ir paplitę įvykių naratyvai eina sau, o tikrovė sau. Manau, vos iš kelių pokalbių nuotrupų gali geriau susivokti, kas ir kaip vyksta, nei skaitydamas apie įvykių penkiolika straipsnių su visokių politologų komentarais ir pan. Kitas dalykas, kuris man patiko, - tai, kad D. Pancerovas išmano apie rusiškąją propagandą ir vis atkreipdavo dėmesį su kontekstu, kur ir kodėl rusai skleidžia "savąją tiesos versiją" ir pan.

Galiausiai - jis su kolegomis įlįsdavo ir bendraudavo su tais, apie kuriuos ar iš kurių išgirsti ką nors ne taip jau lengva ir dažna.

Taip pat gerai tai, kad jis nevyniodavo žodžių į vatą ir tiesiai sakydavo, ką galvoja, tiek apie rusus, tiek apie naujuosius Ukrainos vadovus. Jautėsi, kad Pancerovui gaila, kad tikriuosius Maidano didvyrius po revoliucijos į šalį nustumia visokio plauko politikieriai, nusprendę pasinaudoti gera proga gauti valdžios, o pirmieji - dažnai gerokai psichologiškai ar net fiziškai paveikti - turiu kovoti bandydami grįžti į savo gyvenimus. Labai gaila, kad po tokių įvykių dažnam tai buvo labai sunku ir jie susirasdavo geriausią draugą butelio dugne...

"Kiborgų žemė" yra svarbi ir reikalinga knyga. Norėčiau, kad būtų ir jos "tęsinys". Juk karas su Rusija dar nesibaigęs - ukrainiečiai vis dar kariauja.

Jautri ir atvira knyga apie patirtį Ukrainos-Rusijos kare. Autorius ne tik pasakoja apie patirtus išgyvenimus, sutiktus žmones su jų skirtingais bei karo suniokotais likimais, bet ir apnuogina save - mintys ir jausmai, sunkus...

Jautri ir atvira knyga apie patirtį Ukrainos-Rusijos kare. Autorius ne tik pasakoja apie patirtus išgyvenimus, sutiktus žmones su jų skirtingais bei karo suniokotais likimais, bet ir apnuogina save - mintys ir jausmai, sunkus prisitaikymas prie gyvenimo be karo... Juk iš tikro, kiek daug mažų berniukų romantizuoja karą, žaisdami kareivėliais, ir vėliau, trokšdami nuotykių ar patirt tikrą vyriškumo egzaminą išvyksta į karo zoną... ir susiduria su žiauria karo kasdienybe... Knyga įdomi vien tuo, kad tai tikra patirtis, o ir tema aktuali. Daugiaprasmis ir knygos pavadinimas.

Paėmusi knygą į rankas tikėjausi kiek daugiau, galbūt dėl visko kalta reklama. Visgi knyga atvira, skaitant galima pasijusti realiu aprašomų įvykių dalyviu, knyga ir joje aprašytos misijos įtraukia, domina, intriguoja ir tuo...

Paėmusi knygą į rankas tikėjausi kiek daugiau, galbūt dėl visko kalta reklama. Visgi knyga atvira, skaitant galima pasijusti realiu aprašomų įvykių dalyviu, knyga ir joje aprašytos misijos įtraukia, domina, intriguoja ir tuo pačiu šiurpina pagalvojus, jog tai - šių dienų realybė.