Po ilgų svarstymų ir atidėliojimų, pagaliau ir aš perskaičiau šį šedevrą. Pagaliau šiai knygai laikas atėjo ir perskaičius galiu drąsiai ją rekomenduoti rimtos literatūros mėgėjams. Atrodo, kad ir ši knyga pati...

Po ilgų svarstymų ir atidėliojimų, pagaliau ir aš perskaičiau šį šedevrą. Pagaliau šiai knygai laikas atėjo ir perskaičius galiu drąsiai ją rekomenduoti rimtos literatūros mėgėjams. Atrodo, kad ir ši knyga pati pasirinko laiką ją skaityti - lyjant lietui, kuomet susisuki į pledą, pasidarai puodelį karštos arbatos ir mėgaujiesi knyga. Prisipažinsiu, skaičiau ją visur: gamtoje, lovoje, prie vandens, netgi važiuojant autobusu aplankyti savo artimųjų. Visur kur tik būnu, knyga visuomet keliauja su manimi. Ši knyga iš visų mano perskaitytų tarsi kitokia, todėl prie jos traukė kažkokia nematoma trauka ir noras skaityti neskubant, viską gerai apmąstant. Kūrinyje dominuoja du atskiri pasauliai, kuriuose gyvena dvi visiškai skirtingos asmenybės - mergaitė ir moteris. Viena iš jų pasakoja ne tik savo, bet ir savo prosenelės gyvenimo istoriją, o kita bando tą istoriją suprasti, perprasti ir įžvelgti toje istorijoje tai, kas norima pasakyti. Labai įdomu buvo skaityti apie tai, kaip autorė savo kūrinį susieja su Marselio Prusto "Prarasto laiko beieškant". Nenoriu daug pasakoti kūrinio siužeto, bet tiesiog siūlyčiau tikrai perskaityti, nes tai neįmanoma papasakoti. Šį kūrinį, mano nuomone, reikia išgyventi, išjausti kiekvienam skirtingai ir nesvarbu kaip jį suprasite, svarbu, kad paliktų vietos apmąstymams ir susivokimui. Nors knyga ir perskaityta, bet užvertusi paskutinį knygos puslapį, susimąsčiau apie savo gyvenimą, savo ryšius su kitais žmonėmis, savo tikros laimės paieškas: "Laiko būtis yra tas, kas gyvena laike, vadinasi, jūs ir aš, ir kiekvienas iš mūsų, kuris yra, buvo ar bus". Kas dar neskaitėt, nedvejokit, turėsit tikrai gerą laiką. Tačiau prireiks kantrybės ir suvokimo kaip lankstant pasirinktą šedevrą iš popieriaus, tuo labiau, kad pats kūrinys ir primena literatūrinį origami.