Niūrus apokaliptinis romanas. Itin įdomus pasaulis, kuriame nyksta įprastos taisyklės: akmuo tampa lyg guminis, žmonės konvertuojami į fantastines būtybes. Nors kuriama erdvė įdomi ir savita, tačiau tai ir buvo įdomiausia...

Niūrus apokaliptinis romanas. Itin įdomus pasaulis, kuriame nyksta įprastos taisyklės: akmuo tampa lyg guminis, žmonės konvertuojami į fantastines būtybes. Nors kuriama erdvė įdomi ir savita, tačiau tai ir buvo įdomiausia dalis, nes apskritai naratyvas pasirodė vidutiniškas. Taip pat trūko aiškio idėjos, nors, kita vertus, kūrinys postmodernistinis, todėl vertybių sistemos aiškumas dingsta. O gal aš tiesiog nesupratau iki galo. Nors manau, kad būtent kultūros svarba yra itin svari šiame tekste, be kurios žmogus nužmogėja, bet tuo pat metu ir jos bijo (rašytojas kokone, kur balades baladoja, ir gąsdina aplinkinius - puskates). Apskritai, skaitydama šį romaną nesąmoningai jį lyginau su Šerelytės "Mėlynbarzdžio vaikais", kuris, manau, yra daug stipresnis ir įtaigesnis.

Visada įdomu paskaityti naujausius Lietuvos rašytojų kūrinius. Savitas ir įdomus R. Šerelytės kūrybos pasaulis, įdomi asmenybė.

Visgi knygą "Kokono baladės" skaičiau sunkiai. Ne, ne dėl to, kad būtų nesuvokiamas, painus...

Visada įdomu paskaityti naujausius Lietuvos rašytojų kūrinius. Savitas ir įdomus R. Šerelytės kūrybos pasaulis, įdomi asmenybė.

Visgi knygą "Kokono baladės" skaičiau sunkiai. Ne, ne dėl to, kad būtų nesuvokiamas, painus stilius ar pan. Knygoje buvo tiek šalčio ir nykumos, kad reikėjo daryti pertraukėles.

Pasaulis apokalipsės akivaizdoje. Nyksta tai, kas psaulyje įprasta. Gal tik nenyksta žmonių įpročiai, naivumas, pasipūtimas ir kitos, neva, labai reikalingos žmogaus egzistavimui savybės.

Rašytoja puikiai sukūrė šalto, nykaus ir jau praeinančio pasaulio vaizdą. Kartu su emocija...

Įdomu buvo paskaityti, bet antrą kartą jau neimsiu. Apokaliptinių nuotaikų ir vaizdinių pakanka...