Netikėtai praturtėjęs atsiskyrėlis Frederikas Klegas nusprendžia, jog vienintelis būdas priversti jį įsimylėti Mirandą, kuri jam patinka jau labai seniai, yra ją pagrobti ir įkalinti, bet elgtis su ja gražiai ir padoriai....

Netikėtai praturtėjęs atsiskyrėlis Frederikas Klegas nusprendžia, jog vienintelis būdas priversti jį įsimylėti Mirandą, kuri jam patinka jau labai seniai, yra ją pagrobti ir įkalinti, bet elgtis su ja gražiai ir padoriai. Skaičiau ir viskas atrodė tiesiog amoralu, nežmogiška, niekaip negalėjau sutalpinti to galvoje, taip sunku suvokti, kad žmonės gali taip mąstyti... Nei kiek neperdedu, bet jo dalį buvo skaityti tiesiog sunku. Tačiau, Mirandos dalis buvo man žymiai nuobodesnė, nesugebėjo manęs įtikinti, nors tai tarsi turėjo būti apie dvasiškumą, nušvytimą, bet pasirodė paviršutiniška. Labai tikėjausi, kad pabaiga kažkaip Kalibaną išteisins, padarys jį nors kiek žmogišku, bet, deja, sugebėjo pramušt ir tą gilų dugną...

Pirmuosius puslapius buvo sunku skaityti vis numesdavau, bet galiausiai nusprendžiau reik perskaityti ir visiškai tuo nesigailėjau, tai labai stipri ir išskirtinė knyga, kuri parodo ką mąsto tokios asmenybės kaip pagrindinis...

Pirmuosius puslapius buvo sunku skaityti vis numesdavau, bet galiausiai nusprendžiau reik perskaityti ir visiškai tuo nesigailėjau, tai labai stipri ir išskirtinė knyga, kuri parodo ką mąsto tokios asmenybės kaip pagrindinis veikėjas.

Labai stipri knyga iš pirmo žvilgsnio ją skaitant negali suvokti jo minčių, kodėl jis taip elgiasi ir koks tikslas. Knyga iš pradžių labai sunkiai skaitėsi, bet tolėliau nėjo atsiplėšt. Išties labai išskirtinė ir...

Labai stipri knyga iš pirmo žvilgsnio ją skaitant negali suvokti jo minčių, kodėl jis taip elgiasi ir koks tikslas. Knyga iš pradžių labai sunkiai skaitėsi, bet tolėliau nėjo atsiplėšt. Išties labai išskirtinė ir paliekanti stiprų įspūdį, leidžianti pamatyti kaip mąsto tokios asmenybės kaip kūrinio pagrindinis veikėjas.

Labai išskirtinis romanas. Skaityti buvo įdomu, nes situacija visiškai nereali - psichopatas uždaro merginą savo namuose kaip kalėjime. Tas ir yra, kad atrodytų žmogus toks ramus, geras, kolekcionierius, tačiau tas pasirodo ir...

Labai išskirtinis romanas. Skaityti buvo įdomu, nes situacija visiškai nereali - psichopatas uždaro merginą savo namuose kaip kalėjime. Tas ir yra, kad atrodytų žmogus toks ramus, geras, kolekcionierius, tačiau tas pasirodo ir yra blogiausia, kad jis gavęs pinigų, nusprendžia merginą pasiimti sau kaip daiktą - sau vienam, kad niekas daugiau jos niekada nerastų. Tikras beprotis, tiesiog skaitai ir nesuvoki, kaip galima būti tokiam žiauriam, netgi kai mergina serga.. Patiko tai, kad antroji knygos dalis buvo pasakojama jau iš merginos perspektyvos, todėl galima buvo ją pažinti labiau. Knyga tikrai niūri, labai gaila ir bepročio, kuriam egoizmas susuka galvą, ir merginos, kuri priversta gyventi be jokios saulės šviesos ir be jokių artimųjų. Tiesiog labai išskirtinė ir savotiškai įdomi istorija apie tokius keistus žmones, autoriui didžiulis pliusas už tai. Netgi pati jaučiausi kaip įkalinta... Tiesiog stipri ir rekomenduotina knyga kiekvienam.

Labai įdomi ir labai dviprasmiška knyga. 2 žmonės, 2 skirtingi gyvenimai ir jų patirtys, 2 pasakojimo perspektyvos ir absoliutus nepavaldumas laikui, jei neminėsim plokštelių klausymo,bet juk jų ir šiandiena galima klausytis:)...

Labai įdomi ir labai dviprasmiška knyga. 2 žmonės, 2 skirtingi gyvenimai ir jų patirtys, 2 pasakojimo perspektyvos ir absoliutus nepavaldumas laikui, jei neminėsim plokštelių klausymo,bet juk jų ir šiandiena galima klausytis:) Man, kaip ir jau pakomentavisiai Agnei lygiai taip pat kiek užkliuvo mergina.. Taip, vaikinas savotiškas, daugiau nei toks, tačiau mergina man pasirodė visiškai išlepusi ir lėkšta. Be abejo, aprašyta situacija baisi,, tačiau man pagrindinis veikėjas pasirodė daug nuoseklesnis, labiau išbaigtas ir apgalvotas, nei veikėja, būtent jo pasakojama dalis skaitėsi lengviau, suprantamiau nei merginos isterijos apie meną, viliojimą ar vyresnį vyrą. Iš esmės man tai buvo istorija apie 2 savaip nelaimingus žmones, kurių kiekvienas turi savo vidinius pasaulius, savo skirtingas daugelio įvairių aspektų formuotas patirtis, skirtingus poreikius,pasaulėžiūras ir mėginimą kits kitam tai primesti savais metodais.. n a ir pati pabai ko gero visgi šokiravo labiausiai..Rekomenduoju perskaityti..

Labai sunki ir tamsi knyga. Bet gera. Galbūt netaps pačia geriausia kada skaityta, bet įspūdį paliko ryškų. Pats pasakojimo būdas, kuomet pasakojama iš vienos, o vėliau iš kitos pozicijos ir erzino, ir traukė. Pagrindinis...

Labai sunki ir tamsi knyga. Bet gera. Galbūt netaps pačia geriausia kada skaityta, bet įspūdį paliko ryškų. Pats pasakojimo būdas, kuomet pasakojama iš vienos, o vėliau iš kitos pozicijos ir erzino, ir traukė. Pagrindinis veikėjas savanaudiškai , paviršutiniškai ir net sakyčiau šizofreniškai suvokia meilę - žmogui, gamtai, aplinkai. Vienišas ir atsiskyrėliškas, augęs be tėvų, nepasitikintis savimi, maniakiškas vyrukas, įsimylėjęs menininkę merginą visiškai apverčia jos gyvenimą aukštyn kojom.

Būtent įdomūs, prieštaringi ir nevienapusiški personažai yra viena iš priežasčių, kodėl patariu nepatingėti ir perversti šią knygą. Kita priežastis tai autoriaus meistriškumas, kuriuo dar neteko suabejoti. Knyga...

Būtent įdomūs, prieštaringi ir nevienapusiški personažai yra viena iš priežasčių, kodėl patariu nepatingėti ir perversti šią knygą. Kita priežastis tai autoriaus meistriškumas, kuriuo dar neteko suabejoti. Knyga parašyta lengvu ir įtikinamu stiliumi, naudojant pirmąjį asmenį: pirmoji, trečioji ir ketvirtoji knygos dalys į mus prabyla Frederiko (Ferdinando) balsu, o antrąją dalį sudaro Frederiko atrastas Mirandos dienoraštis.
„Kolekcionierius“ paliekantis įspūdį ir atviras diskusijoms darbas, kuris nepaliks skaitytojo abejingo. Vienaip ar kitaip, jūs susidarysite apie šį kūrinį nuomonę - arba jis jums patiks, arba sakysite, kad tai pernelyg šaltas ir apgalvotas darbas. Spręsti Jums, todėl bėkite į bibliotekas, nes norint nuspręsti, reikia perskaityti.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2014/01/john-fowles-kolekcionierius.html

Tu graži. Be galo graži. Plasnoji savo trapiais sparneliais nuo vieno gėlės žiedo prie kito. Atrodo, kad tau nerūpi paprasto gyvenimo kasdienybė – vien saulės nutviekstos pievos ir vėjo siūruojama žolė. Aš sugaunu tave....

Tu graži. Be galo graži. Plasnoji savo trapiais sparneliais nuo vieno gėlės žiedo prie kito. Atrodo, kad tau nerūpi paprasto gyvenimo kasdienybė – vien saulės nutviekstos pievos ir vėjo siūruojama žolė. Aš sugaunu tave. Švelniai išskleidžiu sparnelius ir pritvirtinu prie lentelės. Uždengiu tave stiklu – dabar tavo grožis išliks amžiams ir juo kada užsinorėjęs galėsiu žavėtis tik aš – plaštakių kolekcionierius.
Tu graži. Be galo graži. Grakščiai kresteli savo ilgus plaukus ir plasnoji nuo vieno draugų būrelio prie kito. Atrodo, kad tau nerūpi paprasto gyvenimo kasdienybė – vien paveikslai, dažai ir teptukai. Aš sugaunu tave. Uždarau į rūsį. Dabar tavo grožis saugiai paslėptas nuo kitų akių ir juo kada užsinorėjęs galėsiu žavėtis tik aš – merginų kolekcionierius.
Tai knyga apie kaltės jausmo nepažįstantį jaunuolį ir jo sprendimą pasisavinti savo troškimų objektą – merginą – pagrobti ją, uždaryti atokaus namo rūsyje ir... tikėtis, kad ji jį pamils. Ši istorija pasakojama abiejų pagrindinių veikėjų lūpomis – iš pradžių kalba pagrobėjas, vėliau skaitome pagrobtosios dienoraštį. Verčiant knygos lapus iškyla ne vienas klausimas: ar įmanoma laimė be laisvės ir kas apskritai yra laisvė? Ar pinigai skatina mus daryti tai, ko kitokiu atveju nepasiryžtume? Kas yra meilė ir ar galima ją laimėti? Ar galima leisti sau tapti visavaldžiu kito žmogaus gyvenimo šeimininku?

Išties, puikus romanas, sukėlęs dviprasmiškus jausmus ir labai daug įvairiausių minčių. Pirmiausia, nesuprantu, kaip Mirandą galima apibūtinti kaip kažkokią atseit intelektualę, aš temačiau tik negudrią, pataikaujančią...

Išties, puikus romanas, sukėlęs dviprasmiškus jausmus ir labai daug įvairiausių minčių. Pirmiausia, nesuprantu, kaip Mirandą galima apibūtinti kaip kažkokią atseit intelektualę, aš temačiau tik negudrią, pataikaujančią vyresniam vyrui, mergiščią, kuri neva labai daug nusimano apie meną. Nejaugi? Ar tokio "kreivo, šleivo" paveikslo glostymas ir bučiavimas atrodo kaip intelektualės elgesys? Nemanau. Taip pat, manau, jei ji būtų buvusi tokia protinga ir gudri, būtų sugalvojusi daug išradingesnių būdų pabėgti. Man jos buvo gaila tik iš žmogiškosios pusės. Juk kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę, tad taip ją pagrobti ir uždaryti išties - bjauru ir nesąžininga. Šiuo atveju, pagrobėjas Frederikas man pasirodė daug gudresnis, blaiviai mąstantis vaikinas. Galbūt jis ir neapsimetinėjo išmanąs meną, bet du dalykus išmanė puikiai - drugių kolekcionavimą ir pagrobimo meną, kuris buvo išties kūrybingas ir iki smulkmenų apgalvotas. Dažnai gailėjausi pagrobėjo, baisiausia, kad jis tenorėjo tik būti mylimas ir kurį laiką buvo pasipūtėlės pseudomenininkės auka. Aukos ir "šeimininko" santykis man labai priminė knygą "Lolita", netgi "šeimininkų" mintys vos ne identiškos, nors situacijos ir skiriasi, bet vis dėlto... Nesinori leistis į visiškas smulkmenas ir kalbėt apie pabaigą, juk, vis dėlto, gal dar kas neskaitęs ir norės perskaityti. Tiesiog norisi pasakyti, kad kolekcionierius bet kokiu atveju išlieka kolekcionierium. Manau, tai viena tų knygų, kurią reikia perskaityti tikram skaitytojui.

Pribloškiantis kūrinys. Viena iš nedaugelio mano skaitytų knygų, kurios baigiasi nelaimingai. Nemačiau nė vieno pagal šią knygą statyto filmo, bet tai be jokios abejonės - puikus scenarijus siaubo istorijai. Gal netgi...

Pribloškiantis kūrinys. Viena iš nedaugelio mano skaitytų knygų, kurios baigiasi nelaimingai. Nemačiau nė vieno pagal šią knygą statyto filmo, bet tai be jokios abejonės - puikus scenarijus siaubo istorijai. Gal netgi serialui.



Visgi, pradėkime nuo pradžių. Istorijos linija gana nesudėtinga: jaunas, netikėtai praturtėjęs valdininkėlis, kenčiantis įvairias fobijas, turintis aibę kompleksų, kolekcionuoja peteliškes. Jis įsižiūri jauną merginą, kuri tikrai "ne jo lygio žaidėja". Vaikinas mato tik vieną būdą savo svajonei išpildyti - pagrobti merginą. Jis atokioje vietoje nusiperka namą, rūsyje paruošia kambarį, ir galų gale furgone parsiveža apsvaigintą ir surištą savo svajonių merginą. Prasideda jų "draugystė" ir gyvenimas kartu.



Knyga, galima sakyti, padalinta į dvi dalis. Pirmojoje pasakotojas yra kolekcionierius, antrojoje - jo auka. Taip autorius puikiai atskleidžia abiejų veikėjų požiūrį ir jausmus į situaciją, veiksmų motyvus.



J.Fowles viename name "apgyvendina" du kardinaliai skirtingus žmones. Kompleksuotą, ribotą požiūrį į pasaulį turintį egoistą ir jauną, veržlią, plataus mąstymo intelektualę. Jiems reikia rasti bendrą kalbą. Autorius puikiai atskleidžia, kaip vienas primityviai žiūri į situaciją, užsispyręs laikosi savo egoistiško tikslo, visiškai neatsižvelgdamas į kito žmogaus poreikius. Tuo metu kita kaip plaštakė po stiklu iš pradžių blaškosi, bando įvairiais būdais pasprukti, pelaužti savo pagrobėją. Ją kamuoja moraliniai įsitikinimai kuriuos ji turi perlipti vardan išsvajotos laisvės.




Deja, pagrobėjas toks kietaširdis, kad jo neįtikina net liga, merginą privedanti prie mirties slenksčio.

Įdomiausia, kad net aukai knygos pabaigoje mirus, kolekcionierius nesiliauja: jau galvoja apie naują "eksponatą". Autorius, matyt bando atskleisti tipišką vidutinybę ir šių laikų niveliaciją: kai tokia karšta meilė, dėl kurios galima net grobti ir kankinti žmones, gali lengvai nutrūkti, o ją pakeisti ilgai netrunka: atsiranda naujas susižavėjimo objektas.

Knygoje netrūko ir pikantiškų detalių, kai kolekcionierius fotografuoja savo auką, išrengia ją. Kaip pagrobta Miranda bando seksu suvilioti savo pagrobėją ir įtikinti ją paleisti. Žinoma, toli gražu ne "Fifty shades of grey".

Bet visgi tik perskaičiusi knygą pamačiau kada ji parašyta. Ir tai nustebino. Pirmą sykį knyga išleista 1963 m. Skaitydama, "mačiau" vaizdą šiandien. Istorija sukurta taip, kad, nesuprasi, kokiu laikotarpiu ji vyksta.

Apibendrinant, galiu pasakyti, kad knyga tikrai verta būti perskaityta. O lerskaičius imi ir susimąstai, kiek daug kasdien turi, ko galbūt neįvertinti. Vertybe pasidaro saulės šviesa, nepažystami žmonės gatvėje, paukščių čiulbėjimas ir tyras oras.

Atvirai sakant, neatsimenu, kada skaičiau tokią meniškai paveikią knygą. Jau nuo pat antros dalies pradžios, pasikeitus pasakotojui, "sirgau" už Mirandą ir niekaip negalėjau pateisinti Klego ribotumo, nuolatinės baimės...

Atvirai sakant, neatsimenu, kada skaičiau tokią meniškai paveikią knygą. Jau nuo pat antros dalies pradžios, pasikeitus pasakotojui, "sirgau" už Mirandą ir niekaip negalėjau pateisinti Klego ribotumo, nuolatinės baimės pasielgti kitaip nei planuota. Knyga įtraukė ir nepaleidžia dar dabar, praėjus kuriam laikui.

Daugybė dalykų mane sužavėjo. Pirmiausia, jau nekalbant apie turinį, pats pasokojimo kompozicijos sumanymas. Pirmosios knygos dalies pasakotojas, pats F. Klegas, apsėstas įvairių socialinių, emocinių ir seksualinių kompleksų. Jo akla meilė Mirandai, jaunutei studentei, siekis ją turėti šalia bet kokiu, net ir nusikalstamu būdu, pateikiama jo akimis, per jo minčių, būsenų, vertybių skalę. Čia astiskleidžia jo paveikslas, kuris, tiesą sakant, dažnai sukelia gailestį. Juk tiek daug tokių ribotų, nematančių toliau savo nosies, nejaučiančių gyvenimo džiaugsmo egzistuoja šalia kiekvieno iš mūsų. Nejučia, skaitydamas pasakojimą jo akimis, imi pateisinti jo žūtbūtinį norą turėti šalia kažką, kas įpūstų gyvybės: "Aš pernelyg gerai suvokiu, koks apgailėtinas jo gyvenimas. <...>. Juste juntu vią tokio nykaus beviltiško gyvenimo sunkį. <...>. Kaip žmonės, kuriems neduota matyti, jausti, šokti, piešti, verkti skambant muzikai; neduota jausti pasaulio ir vakarų vėjo. Jiems neduota būti tiesiogine to žodžio prasme", - sako Miranda apie Frederiką Klegą - Kalibaną.

Prasidėjus istorijai Mirandos akimis, gailestį keičia pyktis, neapleidžiantis ir laipsniškai stiprėjantis iki pat kūrinio pabaigos. Mirandos paveikslas įkūniją gaivališką aistrą gyventi, tačiau herojai lemta tapti dar vienu drugelių kolekcionieriaus eksponatu. Negali nesižavėti jaunos moters vertybėmis: užuojauta, esančiam šalia, atsakomybe už tai, kas vyksta aplinkui, noru keistis ir keisti pasaulį, gebėjimu užčiuopti gyvenimo pulsą, suvokimu, kad gyvename vienąkart. Jai nesuprantamas "noras visus matuoti vienu matu", kurį įkūnija Klego asmenybė. Žavi jos drąsa klysti, pasielgti kitaip nei iš tavęs tikimasi ir nuolatinė savo jausmų, minčių poelgių analizė.

Dėl tų, kurie šios knygos neskaitė, bet galbūt dar skaitys, nesinori aptarinėti kūrinio baigties. Tiesiog pasakysiu, kad skaitant jau nuo pat pradžių galvoje kirbėjo lietuvių liaudies patarlė: "Tikėkis geriausio, bet lauk blogiausio..."

Knygų iššūkį pradėjau pavėluotai, bet "stipriai". Bijau, kad taip stipriai, kad kitos knygos gali nublankti...



"Aš gyvenu tokiu metu, kuris yra pats netinkamiausias mirti visoje žmonijos istorijoje. Skrydžiai į kosmosą, mokslas, visas pasaulis bunda ir stiepiasi aukštyn. Prasideda naujas amžius. Aš žinau, jis kupinas pavojų. Bet nuostabu gyventi šiame naujame amžiuje. Tai - mano amžius. Myliu, dievinu jį. Myliu pilnavertį gyvenimą, myliu viską, kas priešinga sėdėjimui ir pasyviam stebėjimui" (Miranda, J.Fowles "Kolekcionierius").

Labai išgirta ir skaitytojų įvertinta knyga. O tai sukelia tam tikrus lūkesčius, kurių pagrįstumas, kaip vėliau paaiškėja, abejotinas. Todėl jei imsitės šios knygos, darykite tai be išankstinių nuostatų - bus skaniau....

Labai išgirta ir skaitytojų įvertinta knyga. O tai sukelia tam tikrus lūkesčius, kurių pagrįstumas, kaip vėliau paaiškėja, abejotinas. Todėl jei imsitės šios knygos, darykite tai be išankstinių nuostatų - bus skaniau. Viena istorija iš dviejų perspektyvų. Pagrobėjo ir jo kalinės drama. Jo akimis. Jos akimis. Kol skaičiau iš "jo" perspektyvos, puslapiai vertėsi nuodėmingai per greit. Kai istoriją "pasakojo" ji - tempas sulėtėjo taip ženkliai, kad turėjau prisiversti skaityti toliau. Gal todėl, kad įvykiai jau žinomi. Gal todėl, kad autoriui nepavyko perteikti vidinių jaunos merginos išgyvenimų. Bet pabaiga... nustebino - per švelniai pasakyta. Sukėlė tikrą jausmų audrą! Trumputė ketvirta dalis atpirko antroje dalyje beįsiveliantį nuobodulį ir jau kai atrodo, kad seniai žinai, kaip viskas baigėsi, iškrenta toks akibrokštas, kuris sujaukia smegenis! Netikėtumo efektas! Vertinu taip: knyga įdomi, įtraukianti, daug psichologizmo (bet neįmantraus ir suprantamo eiliniam skaitytojui), bet nejausčiau didelės netekties, jei nebūčiau jai laiko skyrusi.

Pirmiausia - didelis pliusas autoriui už idėja. Niekada anksčiau įdėmiau nesusimastydavau apie žudikų, prievartautojų ar kitų psichopatų mąstymą. Atrodė idiotai, beširdžiai ir tiek. Ką čia daugiau galvoti? Bet esu...

Pirmiausia - didelis pliusas autoriui už idėja. Niekada anksčiau įdėmiau nesusimastydavau apie žudikų, prievartautojų ar kitų psichopatų mąstymą. Atrodė idiotai, beširdžiai ir tiek. Ką čia daugiau galvoti? Bet esu dėkinga Faulzui, kad privertė mane labiau pamastyti.

Įdomu kaip Klegas aiškina savo elgiasi. Jis visiškai nieko blogo tame nemato. Jis pagrobė merginą, ir kas čia tokio? Juk nieko blogo jai padaryti nenori, tik, kad ji jį pamiltų. O dėl to kaip viskas baigėsi, jis irgi nekaltas. Iš kur galėjo žinoti, kad įvykiai pakryps tokia linkme? Ir dėl visų savo veiksmų jis nekaltas, tai aplinkiniai kalti, nes jo nesuprato. Tai kiti kalti, nes negyveno taip, kaip jis norėjo, kad jie gyventų, nes nevertino jo gerumo. Tai pat puiki drugelių kolekcionavimo metafora - uždaryti grožį, kad jis būtų matomas tik tau.

Kita dalis - Mirandos dienoraštis žavėjo savo meilės gyvenimui skleidimu, nenoru pasiduoti, kovojimu. Ir tokios geros mintys apie meną! Gėrte gėriau jos interpretacijas, mintyse priverčiau kovoti savo ir Mirandos mintis apie tam tikrus reiškinius mene, kad gimtu nauja idėja.

Rekomenduoju visiems, nebijantiems įlysti į kitų žmonių pasąmonę, pabandyti ją pritaikyti sau ir drįstantiems įsivelti į ginčą su pačiais savimi,ir perkratyti visus savo įsitikinimus.