Tik pradėjus Tortiljų kvartalą viskas siaubingai erzino. Veikėjai - vietiniai valkatos, apsileidę beraščiai tinginiai, tik ir žiūrintys, ką nugvelbti, kuo pasinaudoti, bet svarbiausia - iš kur gauti galoną vyno. O dar...

Tik pradėjus Tortiljų kvartalą viskas siaubingai erzino. Veikėjai - vietiniai valkatos, apsileidę beraščiai tinginiai, tik ir žiūrintys, ką nugvelbti, kuo pasinaudoti, bet svarbiausia - iš kur gauti galoną vyno. O dar rašymo stilius - kiekvienoje pastraipoje po bajerį, tokį lyg ir švelniai užslėptą, verčiantį šypsotis ir gailėtis tų tarsi nepiktybinių kvaišelių.

NEsišypsojau. Sukandus dantis įveikiau Denio ir jo draugelių istoriją, atsiverčiau Konservų gatvę ir supratau, kad ten gyvenimas klostysis labai panašiai, tik vietoj vyno visi plemps Senąjį Tenisiuką. Betgi žinot ką? Man ėmė patikti. Matyt, jau buvau pripratusi prie tos savotiškos filosofijos. Veikėjų Gatvėje daugiau, jų istorijos ne visada susijusios, ne visada atvirai juokingos (Frenkis, Džo ir Vilardas), o pusiausvyrą šitoje linksmoje bei purvinoje beprotybėje išlaiko rimtasis Dokas.

"Žinia apie vakarėlį pasiekė net Gėjų Salinaso kalėjime, ir jis išsiderėjo iš šerifo, kad šis jį tą vakarą išleis, ir pasiskolino iš jo du dolerius kelionei į abu galus."