"Ir sovietmečiu, ir dabar galima baigti lietuvių literatūros studijas su Janušytės kūryba nesusidūrus. Nieko nuostabaus: studijų programos formuojamos orientuojantis į "tikrąsias vertybes", negaištant laiko periferiniams...
"Ir sovietmečiu, ir dabar galima baigti lietuvių literatūros studijas su Janušytės kūryba nesusidūrus. Nieko nuostabaus: studijų programos formuojamos orientuojantis į "tikrąsias vertybes", negaištant laiko periferiniams autoriams ir kūriniams", - rašo Solveiga Daugirdaitė straipsnyje Liūnės Janušytės Paryžius ir Lietuva (p. 183-184). Štai jau pusę metų esu lietuvių literatūros magistro studijų studentė, prieš tai taip pat baigiau filologinius mokslus, todėl galėčiau pritarti, kad tai, ką siūloma nagrinėti, skaityti, kuo domėtis, iš tiesų yra formuojama. Tačiau įdomu, kas, straipsnio autorės nuomone, tai daro ir ar tikrai pagal "tikrąsias vertybes"? O kas tos "tikrosios" vertybės? Kažin, ar su tokiomis savo studijų metu susidūriau.
Galbūt esu naivi arba tiesiog papuoliau į labai puikią studijų vietą, todėl, atrodo, susidūriau nebent su labai subjektyviu formavimu, susijusiu labiau su laiko stoka: kiekvienas dėstytojas stengiasi nurodyti, jo manymu, pagrindinius, esmingiausius ir charakteringiausius veikalus, be abejo, pateikdami ir papildomų (taigi kiekvienas pats pasirenka - būtinų studijuoti ar ne) studijų šaltinius, nes ir paskaitos, ir šiaip jau paros laikas nėra guminiai. Galų gale ir žmogiškos galimybės. Jau daug diskutuota, egzistuoja literatūrinis kanonas ar ne, retkarčiais į diskusijas įsiveldavau ir aš pati, tačiau svarbiausias dalykas, kurį norėčiau čia paminėti, yra tai, kad literatūros mokslininko (o juk tokius ir turėtų ugdyti literatūros studijos, ar ne?) erudicija priklauso nuo jo paties. Tikrai ne nuo to, kas ir kaip formuojama, ne nuo "tikrųjų" ar "netikrųjų" vertybių. Vienas žmogus yra man priminęs labai dažnai pamirštamą mintį: "most people approach studies as something to be filled with, not something to interact with" (vertimas iš anglų kalbos būtų maždaug toks: "dauguma žmonių žvelgia į studijas kaip į tai, kas turėtų juos "užpildyti", o ne tai, su kuo reikia sąveikauti"). Su tuo man siejasi ir pats žodis "studijuoti" - kruopščiai į ką nors gilintis pačiam.
Žodžiu, esu labai laiminga, kad susidūriau su "literatūros paribių" (pasak Solveigos Daugirdaitės) autore Liūne Janušonyte ir jos knygele Korektūros klaida. Šitaip praplėčiau savo akiratį ir t. t. Tačiau tikrai nemanau, kad būtų verta ją labai plačiai nagrinėti literatūros studijų metu. Kodėl? Todėl, kad esu įsitikinusi, yra charakteringesnių ir išbaigtesnių tokio humoristinio žanro kūrinių. Yra netgi sukurtos juoko teorijos, kurių ištakos, žinoma, Antikoje. Taigi jei reikėtų rinktis, ar dar kartą skaityti Korektūros klaidą, ar paimti į rankas kokią antikinę komediją, visiems rekomenduočiau pastarąsias.
Galiu tik pritarti Korektūros klaidos tyrinėtojai Solveigai Daugirdaitei, kad romanas, o ir apskritai Liūnės Janušytės kūryba ar net gyvenimiška laikysena yra lietuviškojo feminizmo vienos iš pirmųjų (tikiuosi, nemeluoju) apraiškų. Tuo jos yra įdomios, aktualios ir galėtų būti plačiau nagrinėjamos. Tai tikrai pajusti galima ir skaitant šį mažytį romaną: čia nebelieka to šimtaprocentinio iki tol literatūrinei (ar tik?) moteriai buvusio (ir dažnai vis dar esamo) lyrizmo, sentimentalumo, melancholiškumo ir kitų panašių minkštų emocijų ir išraiškų. Prisiminkit Salomėją Nerį, Vandą Juknaitę ir kt. Liūnės Janušytės moteris moka ir būti jautri (išsiskyrimo scenos knygos pabaigoje), tačiau čia pat sugeba iš to pasijuokti, suvokdama, kad nebūtina gyvenime vien raudoti, būti nuolatinėj nusižeminimo situacijoje ar panašiai. Janušytės moteris emancipuota, lygiavertiškai suvokianti save ir moteriškoje, ir vyriškoje (jei šitaip galima skirstyti), ir apskritai bendroje visuomenėje, sąmoninga jos vyksmams ir savo pačios gyvenimui, suvokianti savo vertę ir jos kainą, galų gale jaučianti, kad gali kvailioti, žaisti ir tiesiog lengvai gyventi ar kurti. To galima ir reikia mokytis. Ne tik literatėms, ne tik moterims, bet ir vyrams. Žodžiu, tikrai įdomu tai, kad tarpukario Lietuvos literatūros padangėje ėmė ir atsirado štai tokias, sakyčiau, gana globalias ir jau labiau pokarines, problemas ir temas nagrinėjantis kūrinys.
Vis dėlto, kaip jau minėjau, tas lengvumas, žaidimas, kurio kūrinyje siekiama humoro, satyros, ironijos priemaišomis, mano nuomone, yra neišpildomas. Tiesiog jauste jauti, kad tai - veikiau populiariosios literatūros, skirtos masėms, lygmenyje išliekantis, taigi kartais pernelyg paprastomis priemonėmis veikiantis literatūros kūrinys. Nereikia susidaryti įspūdžio, kad labai skirstau literatūrą į aukštąją ir žemąją - skaitau ir tą, ir tą. Noriu pasakyti tai, kad Korektūros klaidos atveju tarsi pajunti, kad galbūt siekta kažko daugiau, bet neištempta. O galbūt tiesiog nesutampa mano ir autorės humoro jausmas. Juk tai - gana slidus ir subjektyvus dalykas, ar ne?
Bet kokiu atveju, (perspėju: čia prasideda dar subjektyvesnė interpretacija!) neskaityčiau šio romano antrą kartą ir greičiausiai niekam nerekomenduočiau dėl to, kad tikiu, jog juoktis galima ir šviesiau. Kaip ir autorė, tikiu žmogaus sąmoningumu ir sąmoningėjimu, tačiau jis man siejasi ne su nuolatiniu niekur nevedančiu šaipymusi iš visų ir visko, o su konstruktyvumu: konstruktyvia kritika, ironija, auginančiu juoku. Tokio romane buvo labai mažai, jo pasigedau. Gali būti, kad jo trūko būtent dėl to bandymo išlikti "atskalūniškoje" pozicijoje, bet ji manęs per daug taip pat nežavi: dažniausiai ji tik parodo, kad labai stengiamasi pabėgti nuo kažko, nuo ko net neverta bėgti, ypač nuo savęs. Mano supratimu, bet koks sąmoningas, iš savęs ir iš kitų pasijuokti mokantis žmogus anksčiau ar vėliau vis tiek susivokia, kad juoktis nėra lygu atsiskirti, galiausiai - kad nuo žmogiškosios būties vis tiek niekur nepabėgsi. Ir visai nesvarbu, ar tu esi vyras, ar moteris. Ta "kitoniškumo bet kokia kaina" stadija, mano galva, išaugama su paauglyste.
O gal aš tiesiog neturiu humoro jausmo ir pati nemoku iš savęs pasijuokti. Tokiu atveju visa tai, ką rašiau, tiesiog pamirškite ir skaitykite Korektūros klaidą. Išvis skaitykite. Ilgai vis tiek neužtruksit - romanas neilgas ir nepretenzingas.
rodyti daugiau
