Tai pirmasis mano skaitytas šios žinomos šveicarų psichoterapeutės darbas. Vos tik knyga pateko į rankas, žinojau, kad labai norėsiu ją perskaityti.. taip ji pateko į šį sąrašą.

Knyga tikrai gera, įdomi, verčia rimtai...

Tai pirmasis mano skaitytas šios žinomos šveicarų psichoterapeutės darbas. Vos tik knyga pateko į rankas, žinojau, kad labai norėsiu ją perskaityti.. taip ji pateko į šį sąrašą.

Knyga tikrai gera, įdomi, verčia rimtai susimąstyti, kokią įtaką ir kokią žalą mes galime padaryti savo vaikams kartais vien tik dėl to, jog esame tėvai. Autorės iškeltas klausimas šiame veikale man atrodo pakankamai skandalingas. Pasak jos, tėvai "auklėdami" savo atžalas fiziniu, psichologiniu smurtu, perdėtu griežtumu, šaltumu - negrįžtamai sugadina savo vaiko gyvenimą, ateitį ir... sveikatą. A. Miller teigia, jog mūsų visuomenėje iki pasąmonės gelmių įsišaknyję pasenę moralės principai, kurių laikantis mūsų kūnas pradeda maištauti, o tas maištas pasireiškia sveikatos sutrikimais: depresija, priklausomybė alkoholiui, narkotikams, vėžys, savižudybės ir t.t. Knygoje ši mintis grindžiama remiantis žymių kūrėjų, tokių kaip Dostojevskio, Schillerio, Huseino, Hitlerio, Nietzsche's kūriniais ir biografijomis. Čia susieta jų skausminga praeitis su tolesniame gyvenime kankinusiomis problemomis. Ką gi autorė siūlo? Siūlo išgyvendinti iš pasąmonės ketvirtąjį Dievo įsakymą, kuris reikalauja gerbti ir mylėti tėvus. Tik tada, kai suaugęs supras, jog jis neprivalo mylėti, užjausti bei gailėtis savo pasenusių (o kartais ir senatvėje sugebančių terorizuoti ar priversti blogai jaustis suaugusius vaikus) tėvų, jei iš vaikystės jis iki šiol jaučia dideles nuoskaudas - tik tada žmogus bus pajėgus išsilaisvinti iš kūno maišto, t.y. ligų, depresijų, noro nutraukti savo gyvenimą ir pan.

Taigi, pati idėja, mano akimis, išties skandalinga, nes mūsų visuomenėje "įgimta" tikėti,kad ir kokie tėvai mus augino, mes jiems turime visą gyvenimą jaustis dėkingi. Todėl labai džiaugiuosi, kad radau šią knygą su visiškai priešinga nuomone. Tik... skaitant vis galvoje sukosi viena mintis, kuri lyg ir "kišo" šiai psichoterapeutei koją. Jei nemušami, mylimi vaikai išties nesirgtų ir užaugę būtų sveikesni, kodėl tuomet visame pasaulyje tokiais tempais auga ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų sergamumas vėžiu bei kitomis ligomis. Aš manau, kad mano kartoje tėvų, kurie renkasi bausmes vaikų auklėjime labai nedaug. Mes savo vaikus auginame apsupę juos meilei, supratimu, noru padėti, tai pagal šią teoriją šie vaikai neturėtų sirgti depresija, vėžiu, neturėtų žudytis... Gaila, negalime sužinoti, ką pati A. Miller apie tai pasakytų, jei nebūtų mirusi prieš 3 metus...

Žinai tą jausmą, kuomet žiūri į nepažįstamą žmogų, nori užkalbinti, bent mintyse iškart pradeda šmėkščioti scenarijai - atstūmimo, nusivylimo, likimo neįvertintu? Kuomet nori peržengti per save, pasiųsti velniop...

Žinai tą jausmą, kuomet žiūri į nepažįstamą žmogų, nori užkalbinti, bent mintyse iškart pradeda šmėkščioti scenarijai - atstūmimo, nusivylimo, likimo neįvertintu? Kuomet nori peržengti per save, pasiųsti velniop visas baimes ir tiesiog GYVENTI, stipriausiai, kaip tik gali? Bet kartais tiesiog neišeina.

Dauguma linkę gilintis į savo vaikystę, kaltinti kažką - draugus, tėvus, mokytojus, - bet kartais, būna, jauti, jog viskas daug rimčiau negu vien pykčio tėvams protrūkis vieną iš ginčo akimirkų. Kuomet bijai atsiverti, bendrauti, nori pasikalbėti, bet per save peržengti neįmanoma, o kai pirmą kartą gyvenime išsakai, ką jauti, mamos reakcija leidžia suprasti, jog tas kartas tikrai buvo ir paskutinis. Ir ilgiesi šilumos, nuoširdumo, palaikymo, visą laiką to naiviai lauki, nors racionalus protas rėkte rėkia, kad to niekada nebuvo ir nebus. Nereikia stebėtis, jog kiekvieną žmogų sutikus pasąmoningai ar sąmoningai tuomet nenori prie jo priartėti ir jau minėti scenarijai šmėkščioja.

Ir vieną dieną pradedi skaityti, regis, niekuo neypatingą n-tąją knygą savo gyvenime. Bet kuomet nuo pirmos akimirkos negali paleisti jos iš rankų, o tarpais apsiašaroji ar verki pasikūkčiodama ištisus keturis puslapius, kuomet supranti, jog TU buvai teisi, TU mąstei "gerai" ir pagaliau gavai patvirtinimą, jog tikrai galima būti tokiai, kokia nori TU pati, o ne visą gyvenimą tavyje savo neišsipildžiusias svajones bei nepatenkintą nuoširdaus bendravimo troškimą bandantys įgyvendinti tėvai, taip gera ir lengva pasidaro. Jeigu kažkam bent smulkmena šiose trijose pastraipose pasirodė artima, tas žmogus neabejotinai privalo perskaityti "Kūno maištą".

Ši knyga buvo lyg palydovas, visų mano minčių apibendrinimas, savigraužos bei nerimo priežasčių paaiškinimas. Nujaučiau tai jau seniai ir dabar dar lengviau kvėpuoti, kuomet suprantu, jog moralė kartais nieko verta ir neverta dėl to kentėti. Autorės aprašytos Dostojevskio, Kafkos, Prousto biografinės istorijos puikiai įrodo, jog nė vienas šiam pasauly nesam toks vienišas bei besinešantis su savimi vien unikalius išgyvenimus, kaip gali pasirodyti iš pradžių. Net menkiausias emocinis ar fizinis tėvų smurtas vaikystėje yra įsišaknijęs mumyse, nuolatos tai nešiojamės su savimi ir nereikėtų ilgai galvoti, koks yra atsakymas, kuomet nepatenkinti savimi užduodame klausimą "kodėl aš esu toks?". Kiekvienas kada nors pasakytas žodis apie tai, jog turėčiau būti "geresnė/ mielesnė/ draugiškesnė/ mandagesnė/ atsargesnė" dabar atnešė tik suvokimą, jog vienintelis pokytis, kurį noriu padaryti - kasdien būti vis laimingesnė, nesvarbu, ką pasakys kiti. "Kūno maištas" - vienas geriausių dalykų, kurie galėjo atsirasti mano gyvenime.