Ši knyga neturėtų būti laikoma dviejų vyrų, Džeko ir Enio, meilės istorija, bet apibūdinama kaip fatališka meilės istorija ir jos prigimtis. Nors pati kūrinio idėja atrodo paprasta ir niekuo neįpatinga, tačiau būtent...

Ši knyga neturėtų būti laikoma dviejų vyrų, Džeko ir Enio, meilės istorija, bet apibūdinama kaip fatališka meilės istorija ir jos prigimtis. Nors pati kūrinio idėja atrodo paprasta ir niekuo neįpatinga, tačiau būtent meilės tipas ir aplinka ją paverčia įtaigia ir neįprasta istorija. Tai intensyvi ir pragaištinga meilė, kuri buvo laikoma tabu tuometinėje XXa. Amerikoje, taigi pagrindiniai veikėjai yra priversti rinktis tarp visuomenei priimto gyvenimo ir savo jausmų, asmeninės laimės. Turbūt ši dilema yra viena iš kertinių problemų, kuri siteikia pasakojimui dar daugiau dramatiškumo. O turint omenyje ir istorijos pabaigą, skaitytojas yra, rodos, netiesiogiai paskatinamas laikyti meilę kaip didžiausią vertybę ir vertinti laiką, praleistą su mylimu žmogumi bei stengtis kartu praleisti kuo daugiau laiko, nes nežinai, kada jis gali pasibaigti.
Mane asmeniškai vertė abejoti pasakojimo būdo pasirinkimas. Pasakojimas yra fragmentiškas, koncentruojamasi tik į trumpus susitikimus. Šitoks epizodiškumas sukuria greitų, laikinų pasimatymų įspūdį ir suintesyvina tų susitikimų reikmę veikėjo gyvenimui. Vis dėlto man norėjosi geresnio tų susitikimų išplėtojimo dvasiniu aspektu, kai jie praleidžia kartu kelias dienas, bet tai aprašoma vos keliomis pastraipos, kurios man pasirodė ne visada efektyvios. Taip pat didelį pliusą autorė gauna už man labai patikusį pakabintų dviejų senų marškinių motyvą, sukabintų ant tos pačios pakabos ir reprezentuojantį veikėjus(Džeko marškinai įvilkti į Enio marškinius). Tai lyg dvasinio ir fizinio artumo simbolis, kuris sieja veikėjus jau ilgą laiką, o tuo pat metu gali būti laikomi ir jų dvigubo gyvenimo ženklu, kai jų meilė vienas kitam yra slepiami po „normalumo“ šydu, t.y. savo marškiniais.