Knygą perskaityti užtruko dešimt metų...

Arba ne visai. Dėl to ji ir buvo įtraukta į iššūkio sąrašą (jo tikslas buvo perskaityti knygas, kurios nugulė lentynoje, bet taip ir nesulaukė dėmesio. Lentynos atžvilgiu mano...

Knygą perskaityti užtruko dešimt metų...

Arba ne visai. Dėl to ji ir buvo įtraukta į iššūkio sąrašą (jo tikslas buvo perskaityti knygas, kurios nugulė lentynoje, bet taip ir nesulaukė dėmesio. Lentynos atžvilgiu mano pomėgis lankytis bibliotekoje yra tiesiog siaubingas).

Nuo tada, kai daugmaž prieš dešimt metų perskaičiau "Raitelį be galvos", labai norėjau ir "Kvarteronę" perskaityti. Tad pagaliau tą padariau.

Ir pačiu laiku. Nes vasara ir nesinorėjo kažko sunkesnio skaityti (Šilerio laiškai ir vėl buvo pradėti ir nebaigti). Nes, pasirodo, jau naudingos patirties turėjau, kuri padėjo suvokti veikėjų jausmus. Nes knygą noriu išvežti iš namų ir palikti vietos lentynoje naujoms.

Pati knyga... Banali, lengvai skaitoma, nuspėjama... Bet tik jei vertini pagal dabartinius standartus.

Atsižvelgus į laikmetį, kuomet ji rašyta, svarbu tai, kad juodaodžiai čia - žmonės. Bet ne tai mane labiausiai žavėjo. Net ne žavėjo, o atkreipė dėmesį.

Knygoje daug smulkių detalių, kurios padeda įsivaizduoti, kaip atrodė tuometės JAV. Neabejoju, kad ir tuomet, kai knyga buvo pirmą kartą publikuota, šios detalės buvo tiek pat svarbios. Juk pasaulis dar nebuvo tiek susitraukęs.

Jei knygą įsivaizduočiau, kaip filmą, tai dokumentinė jo pusė man buvo daug įdomesnė, nei banalioji kūrybinė, tad nelieka ką daugiau pridurti. Juk dokumentinių filmų recenzijų niekas neskaito.