Turiu sūnų, kurį kaip ir Dina Grenelv galėčiau pavadinti laimės sūnumi - Benjaminu. Galbūt visos mamos sūnums linkėtų laimės, vadintų savo laime ir panašiai? Tad ir garsios norvegų rašytojos Wassmo Herbjorg antroji...

Turiu sūnų, kurį kaip ir Dina Grenelv galėčiau pavadinti laimės sūnumi - Benjaminu. Galbūt visos mamos sūnums linkėtų laimės, vadintų savo laime ir panašiai? Tad ir garsios norvegų rašytojos Wassmo Herbjorg antroji trilogijos "Dinos knyga" dalies pavadinimas "Laimės sūnus" ko gero yra simbolinis, skambantis tarsi palinkėjimas visoms mamos sulaukti savųjų atžalų, savųjų Benjaminų. Kad ir kaip ten būtų, minėtoji knyga manęs, kaip skaitytojos ir šįkart nenuvylė.

Jau atpažįstamas Wassmo Herbjorg ramus, šaltokas ir protarpiais, rodos, net šiurkštus kalbėjimo būdas, netikėti siužeto vingiai vėlei prikaustė iki paskutinio knygos puslapio. Įdomu buvo stebėti kaip sąlyginai be motinos likęs Benjaminas bręsta, ieško savojo gyvenimo kelio. Pirmosios Benjamino seksualinės patirtys, studentiškas gyvenimas, tos tikrosios meilės paieškos - visa tai ir yra šio romano pasakojimo centras.

Ar patiko? Taip, labai. Juolab, kad šioje dalyje nemažai užsimenama ir apie kitų jau iš "Dinos knygos" man pažįstamų veikėjų likimą: Dinos klajones po užsienį, Anderso liūdesį, Hanos nutekėjimą į kitą miestą ir kt. Be kita ko, kaip ir pirmojoje trilogijos knygoje, taip ir antrojoje gana ryškus žmogaus, gyvenančio su kalte (nuodėme, skausmu), psichologizavimas. Ar galima gyventi savy nešiojant didžiulę kaltę? Ar nutylėdamas nusikaltimą netampi nusikaltėlio sąjungininku ir ar ta kaltė nepereina tau pačiam? Kaip vienoks ar kitoks pamatytas atsitikimas gali paeikti ateitį? Šie ir daugiau klausimų gvildenami "Laimės sūnuje". O ar autorė pateikia atsakymus į tuos klausimus? Perskaitykite ir sužinosite.

Štai keletas puikių minčių apmąstymams: žinoma, teisinga, netikėta, tačiau nenuginčijama tiesa.

Ir kaip žmonės gali pirkti ir pardavinėti tokią galybę daiktų, ir rasti, kur juos panaudoti! (p.93).

Stebuklai visą laiką yra šalia, tačiau tik tiems, kurie pasiruošę juos matyti. (p. 365)

Vertinimas 10 iš 10.

Nuo tada, kai įveikiau H. Wassmo "Dinos knygą" labai norėjau perskaityti ir abu jos tęsinius. Deja, susidūriau su netikėta problema - surasti "Laimės sūnų" ir "Karnos kraitį" bet kuriame knygyne pasirodė besanti neįmanoma...

Nuo tada, kai įveikiau H. Wassmo "Dinos knygą" labai norėjau perskaityti ir abu jos tęsinius. Deja, susidūriau su netikėta problema - surasti "Laimės sūnų" ir "Karnos kraitį" bet kuriame knygyne pasirodė besanti neįmanoma užduotis, o bibliotekoje, kurią lankau, šios knygos nuolat keliauja per skaitytojų rankas. (Prisipažinsiu, tokia situacija iš dalies ir nudžiugino - pasirodo šiandieną populiari ne tik 50 atspalvių trilogija). Galiausiai susižvejojusi ir perskaičiusi "Laimės sūnų" ir "Karnos kraitį" tik patvirtinau išankstinį spėjimą - tai nepaprastos knygos tiek rašymo stiliumi, tiek pasakojama istorija, tiek jos dėstymu.

Trilogija "Dinos knyga", "Laimės sunūs" ir "Karnos kraitis" atskleidžia skausmingą ir gilią vienos Skandinavijos šeimos istoriją. "Dinos knyga" kalba apie Diną, "Laimės sūnus" - apie Dinos sūnų Benjaminą ir "Karnos kraitis" pasakoja apie Benjamino dukros ir Dinos anūkės Karnos gyvenimą. Visų veikėjų gyvenimai paženklinti tragedijų, praeities vaiduoklių, lemiančių priimamus sprendimus. Visi jie savaip mokosi gyventi su įgyta našta, bėgdami ir susitaikydami, mylėdami ir neapkęsdami, kaltindami ir atleisdami. Pasakojama istorija kupina sielvarto, nutylėjimų, silpnumo ir stiprybės, nenutraukiamų šeimos saitų.

Antroje trilogijos dalyje Dina palieka Reinsnesą, visus jo gyventojus, taip pat ir savo sūnų. Berniukas auga kankinamas motinos nusikaltimo, dėl visų nesėkmių kaltindamas Diną. Ji net būdama toli išlieka kiekviename jo žingsnyje, kiekviename sprendime, bet niekada šalia, niekada neguodžianti. O to trūksta labiausiai. Paženklintas vienatvės, negalėdamas atleisti, Benjaminas pamažu virsta vyru - nesubrendusiu, silpnavaliu, vaikystės tragedijos paženklintu. Laimės sūnus niekaip nesugeba būti laimingu.

Labiausiai šioje knygoje, kaip ir visoje trilogijoje, mane pakerėjo veikėjai. Jie ryškūs ir talentingai atskleisti. Vienu metu ir tokie stiprūs, ir tokie sueižėję, tokie gyvybingi ir tokie šalti, visa esybe prieštaraujantys ramiai ir atšiauriai Norvegijos gamtai. Ryškiausia visoje trilogijoje, net ir beveik nepasirodydama antroje dalyje, yra Dina. Gaivališka, nenuspėjama lyg neprijaukintas žvėris, neįtikėtinai stipri, ir kartu tokia silpna... Joje dera visa: ir besąlygiškas tikėjimas Senojo testamento tiesomis, ir visiškas žmogiškumo griovimas, meilė, švelnumas ir visiška išdavystė. Dina užgožia visus veikėjus, bet ypatingai nukenčia vyriški charakteriai. Šalia jos Benjaminas atrodo toks silpnas, toks pasiklydęs. Vyras, negalintis gyventi be moters.

Trilogijoje daug ieškojimų, atradimų ir praradimų, bet laimės maža. Ir vis dėl to, tai knygos, kurių nesinori paleisti iš rankų. Pakeri pasakojimo stilius. Istorija pasakojama labai talpiai, kartais viską įvardijant vienu žodžiu, kartais paliekant svarbiausia tarp eilučių. Labai tiksliai ir poetiškai.

Sunku žodžiais apibūdinti šią skandinavišką sagą. Jų tiesiog trūkta. Tai nepaprastas ir išbaigtas kūrinys, alsuojantis šiaurės vėjais ir žiemos speigu, bet atskleidžiantis karštą žmogaus prigimtį. Kūrinys, derinantis tai, kas nedera. Rekomenduoju.

Vos tik baigusi skaityti "Laimės sūnų" ir "Karnos kraitį", supratau, kad Herbjørg Wassmo Dinos trilogijos aprašymas, sukels tiek pat daug vargo, kiek jos skaitymas sukėlė malonumo. Įdomiai ir nebanaliai papasakoti, apie tokius...

Vos tik baigusi skaityti "Laimės sūnų" ir "Karnos kraitį", supratau, kad Herbjørg Wassmo Dinos trilogijos aprašymas, sukels tiek pat daug vargo, kiek jos skaitymas sukėlė malonumo. Įdomiai ir nebanaliai papasakoti, apie tokius žinomus ir daugelio mėgiamus kūrinius, tikrai labai sudėtinga, todėl, dėl šios priežasties, ir nesistengsiu išradinėti dviračio.

Nors "Dinos knygą" esu perskaičiusi jau anksčiau, bet aprašant kitas jos dalis, neišvengiamai reikia paminėti ir ją. "Dinos knyga", "Laimės sūnus" ir "Karnos kraitis" pasakoja trijų kartų šeimos gyvenimo istoriją. Pirmiausia Dinos, paskui jos sūnaus Benjamino, o galiausiai jos anūkės Karnos. Visose trijose dalyse labai smarkiai dominuoja Dina. Nors knygoje "Laimės sūnus" ne tiek daug tiesiogiai, bet ji visuomet pagrindinių herojų mintyse ir širdyse. Net būdama toli nuo visų, ji sugeba daryti įtaką herojų gyvenimams.

Kas gi toji Dina? Klausimas tikrai ne iš lengvųjų. Dinoje telpa viskas: ir visa pasaulio stiprybė, bet tuo pačiu ir silpnybė, ir visas pasaulio žiaurumas, bet tuo pačiu ir begalinis švelnumas, ir visas pasaulio atsidavimas, bet tuo pačiu ir begėdiška išdavystė. Mano nuomone, Dina yra labiausiai į kraštutinumus linkusi, emociškai stipriausia ir didžiausią simpatiją man sukėlusi, kada nors mano skaitytos knygos herojė. Ko gero, neveltui Herbjørg Wassmo yra liaupsinama už stiprių moteriškų charakterių kūrimą. Kaip priešprieša jai pastatytas sūnus Benjaminas, kuris šiek tiek per daug nesubrendęs, šiek tiek per daug neapsisprendęs ir dėl savo bėdų kaltinantis tik Diną.

Kaip dar vieną bendrą reiškinį, jungiantį visas trilogijos dalis, reikėtų paminėti vaikystėje patirtas pagrindinių herojų psichologines traumas. Vaikystėje per Dinos neatsargumą žūsta jos motina, Benjaminas tampa motinos įvykdytos žmogžudystės liudininku, gimdymo metu miršta Karnos motina, o pati Karna kenčia nuo epilepsijos. Šios herojų patirtys persekioja juos visą gyvenimą ir tai iš dalies lemia, kai kuriuos svarbus veiksmus jų gyvenimuose.

Apskritai, man sunku žodžiais nupasakoti, kokius išgyvenimus ir jausmus sukėlė ši trilogija. Tai kūrinys, kuris pilnas beprotiškos stiprybės ir silpnybės tuo pačiu metu. Tai kūrinys, kuriame herojai myli, neapkenčia, išduoda, siekia, nepasiekia, praranda, nori, bet nemoka, negali, nesugeba būti laimingi. Nesinori jo vadinti liūdnu ar šaltu, bet ledo jame pakankamai.



Žydrūnė