Manau, jog ne vienas esate girdėjęs F.Kafkos žodžius: "Knyga turi būti kirvis, tinkamas iškirsti jūrai, kuri mumyse užšalo". Šioje knygoje kalbama apie žmonių susvetimėjimą, vaikų ir tėvų konfliktą. Šios temos buvo...

Manau, jog ne vienas esate girdėjęs F.Kafkos žodžius: "Knyga turi būti kirvis, tinkamas iškirsti jūrai, kuri mumyse užšalo". Šioje knygoje kalbama apie žmonių susvetimėjimą, vaikų ir tėvų konfliktą. Šios temos buvo aktualios XX amžiaus žmogui, tačiau jos aktualios ir šiandien. Ši knyga suteikia galimybę pažinti autorių, priartėti prie jo pasaulio suvokimo. Vertėtų perskaityti tiems, kurie domisi F. Kafkos biografija ir visiems, kurie jaučiasi nesuprasti tėvų arba tėvams, kurie mano, jog juos nuo vaikų skiria bedugnė.

Išgirdau apie šios knygos egzistavimą ne per seniausiai, prieš kelerius metus. Pirmosios mintys buvo apie tai, ar apskritai dera spausdinti asmeninius autoriaus laiškus, dienoraščius. Apie tai, ar šis konkretus laiškas yra jo...

Išgirdau apie šios knygos egzistavimą ne per seniausiai, prieš kelerius metus. Pirmosios mintys buvo apie tai, ar apskritai dera spausdinti asmeninius autoriaus laiškus, dienoraščius. Apie tai, ar šis konkretus laiškas yra jo autoriaus, adresato ar visuomenės nuosavybė? Kam jis priklauso? Beje, adresatui laiškas taip ir nenukeliavo. O autorius laišką išsaugojo. Galbūt sau, o galbūt pasąmoningai troško, kad jį perskaitytų ir kiti žmonės, netgi tie, kurie gyvens jau kitame, XXI amžiuje. Knygos pabaigoje Jadvyga Bajarūnienė pažymi, jog galbūt tai buvo savotiška Franco Kafkos autobiografija. Tai leidžia teigti gerokai išplėstas laiško turinys, kuriame analizuojami atskiri autoriaus gyvenimo epizodai ir svarbiausi įvykiai.

Laiškas be abejonės turi autobiografiškumo elementų. Tačiau, kaip ir kita Franco Kafkos kūryba, jis yra daugiabriaunis, todėl leidžiasi interpretuojamas įvairiai, man labiausiai primena savianalizę. Laiške autorius pripažįsta, jog savo santykiams su tėvu ir jo asmenybei aptarti skyrė daug laiko ir pastangų, ne tik vienas, bet tą darydavo ir su savo artimiausia seserimi Otla.

Skaitant šį laišką krenta į akis autoriaus preciziškumas, dėmesys detalėms. Viena vertus, tai liudija Kafkos gabumus, pasišventimą, atsidavimą, tačiau kartais atrodo, jog tai perauga į fanatišką savo minčių ir jausmų, taip pat tėvo žodžių, veiksmų persekiojimą. Francas Kafka itin sureikšmina neigiamus dalykus, tačiau palieka nuošalyje tuos, kurie galėtų padėti jam pamatyti šviesiąją realybės pusę. Taip realybė tampa iškreipta, "nerealistiška", o kituose autoriaus kūriniuose - absurdiška. Nors Kafka teigia, jog jo pastangas motyvuoja tiesos troškimas, skaitant jo laišką kyla įspūdis, jog autorius dar nepasirengęs priimti tiesos, būtent tų tiesos dalių, kurios būtų pozityvios ir sakytų, jog nėra viskas taip jau blogai, kaip atrodo. Juk tiesa, realybė visuomet turi abidvi puses - šviesiąją ir tamsiąją, tačiau kartais būna sunku išsivaduoti iš aukos vaidmens ir priimti tiesą, jog nėra viskas taip jau blogai ir tikrai galima šį bei tą pakeisti, kad būtų geriau.



Franz Kafka "Laiškas tėvui", Alma Littera, 2009