Knyga įspūdį tikrai paliko, tik vis dar negaliu suprasti, kokį. Skaitydama daug kur nesutikau ir norėjau ginčytis, nes tekstas priminė senio pamokslavimus, kurių ne tik klausyti - jų girdėti nesinori visiškai. Po kurio laiko...

Knyga įspūdį tikrai paliko, tik vis dar negaliu suprasti, kokį. Skaitydama daug kur nesutikau ir norėjau ginčytis, nes tekstas priminė senio pamokslavimus, kurių ne tik klausyti - jų girdėti nesinori visiškai. Po kurio laiko mintimis vis grįždavau prie įspūdžio, kurį knyga paliko (nes aprašymą parašyti tai reikia), ir ilgainiui ėmė atrodyti, kad pirmasis įspūdis buvo pernelyg kategoriškas ir kad galbūt aš viską, kas parašyta, priėmiau pernelyg tiesmukai.

Šiandien galvoju, kad viena pagrindinių Laozi išsakytų minčių apie veikimą neveikimu galėtų būti paraginimas sustoti ir įsiklausyti į save. Augti ne į plotį, nuolat renkant įspūdžius, pasiekimus, ryšius, o į gylį, pažįstant tai, ką šiandien turi savo rankose. Ir kai galvoju taip, Laozi istorija apie du kaimus, kurie visada vienas kitą girdėjo, bet nei vieno iš jų gyventojai taip ir nenuėjo susipažinti su kitu kaimu, atrodo mažiau absurdiška, negu ji pasirodė tik perskaičius.