Odė "Kvepalams"?

Knygą įsigijau senokai, susigundžiusi anotacija - "Laturo katalogas" lyginamas su įspūdingaisiais P. Siuskindo "Kvepalais". Yra mat dėl ko lyginti. Toks pats veiksmo laikas ir vieta (XVIII a. Prancūzija -...

Odė "Kvepalams"?

Knygą įsigijau senokai, susigundžiusi anotacija - "Laturo katalogas" lyginamas su įspūdingaisiais P. Siuskindo "Kvepalais". Yra mat dėl ko lyginti. Toks pats veiksmo laikas ir vieta (XVIII a. Prancūzija - "Kvepalų" dėka, tas amžius man iki šiol asocijuojasi purvu, tamsiais protais, smirdinčiais turgais ir pūvančiomis ligomis).

Yra dėl ko lyginti. Abiejose knygose vienišoms moterims gimsta sūnus, ypatingo negrožio, gebančio vien savo baisiniu veidu išgąsdinti ir užhipnotizuoti, kad aiktelėjus išmestum ką tik gimusį kūdikį iš rankų. Siuskindo herojus turi unikalią nosį, o Frobenijaus mažasis herojus nejaučia ypač svarbaus jausmo - skausmo. Bjaurus, apdovanotas unikalia savybe, būsimas genijus ir serijinis žudikas. Vienas leidžiasi į kvapų, antras - į skausmo paieškas (pasineria į smegenis). Ir vienas, ir antras turi savo aukų sąrašus, ir vienas, ir antras randa savus mokytojus (parfumerį ir anatomą).

Yra ko lyginti. Netgi per daug panašumų. Užtat tuo, kas knygą daro patrauklią, - stiliumi, įtaigumu, įspūdžiu, aprašymais "Laturas" niekaip neprilygsta "Kvepalams". Niūri, nenuosekli.

Žiovavau, skaitydama apie atveriamas smegenis ir plakamas prostitutes. Turėjo būti baisu, bet nebuvo. Nešiurpino. Neįtikino.

Vertinimas - 5 iš 10.

Ši knyga mano lentynoje pragulėjo kažkur 4-5 metus, būtent todėl ją ir įtraukiau į savo Knygų iššūkio sąrašą ir pirmąją paėmiau skaityti, nes antraip spėju, kad ji dar kokius 5 metus būtų gulėjusi kitų knygų...

Ši knyga mano lentynoje pragulėjo kažkur 4-5 metus, būtent todėl ją ir įtraukiau į savo Knygų iššūkio sąrašą ir pirmąją paėmiau skaityti, nes antraip spėju, kad ji dar kokius 5 metus būtų gulėjusi kitų knygų šešėlyje.

O dabar plačiau apie turinį. Romano pavadinimas mus iškart supažindina su pagrindiniu veikėju - Laturu ir nukelia į Prancūziją XVIII a. Berniukas pagimdomas, po vieno meilės nakties nuotykio, jeigu taip galima pavadinti, miesto paskolininkės ir aplinkinių nekenčiamos, išskirtinai nepatrauklios Bu-Bu. Jau nuo pat gimimo vaikas pasižymi savo išskirtinumu tiek išore - susiraukšlėjęs, nepatrauklus, didelėmis, tiesiog hipnotizuojančiomis mėlynomis akimis, tiek vidinėmis savybėmis - negeba jausti skausmo, turi polinkį smurtauti, kurį skatina beribis smalsumas ir nepaaiškinamas noras pažinti skausmą, suprasti kaip ir kur jis atsiranda.

Paslaptingomis aplinkybėmis mirus motinai Laturas išvyksta į Paryžių ieškoti žmogaus, jo manymu nunuodijusio motiną Bu-Bu, norėdamas atkeršyti. Čia jis gilinasi į anatomijos mokslo paslaptis (teoriškai ir praktiškai) ir tiesiog maniakiškai pasineria į skausmo centro smegenyse paieškas. Savo nusikaltimus - tyrimo objektus, teisina kerštu motinos žudikui, nors realiai jis pats net neįtaria, kuris tikrasis kaltininkas, taip tiesiog paprasčiau išsirinkti auką (nors jų būta ir atsitiktinių). O ir tie patys nužudymai greičiau impulsyvūs, nei planuoti.
Knygoje man trūko (negaliu patikėti, kad taip sakau, nes dažniausiai man knygose to būdavo per daug) aplinkos aprašymų, taip pat nuoseklumo. Norėjosi, kad autorius būtų labiau pasistengęs nupasakodamas romano veiksmo aplinką, sukūręs įtikinamesnius ir ryškesnius veikėjų charakterius, išplėtojęs turinį, nes pastarasis buvo skurdokas, net susidariau įspūdį, kad knyga rašyta skubotai.

Abejoju ar kam nors, kada nors rekomenduočiau būtent šią knygą, manęs ji neįtikino.



Vertinimas 2/5