Su dideliu dėkingumu mano akys žvilgčioja link užverstos R. Šerelytės knygos "Ledynmečio žvaigždės", ir alsuoja smegenys sentimentais, prisiminus šio romano skaitymo malonumą, kai knygos nepalikdavau ramiai pailsėti net...

Su dideliu dėkingumu mano akys žvilgčioja link užverstos R. Šerelytės knygos "Ledynmečio žvaigždės", ir alsuoja smegenys sentimentais, prisiminus šio romano skaitymo malonumą, kai knygos nepalikdavau ramiai pailsėti net važiuodama sausakimšu visuomeniniu transportu.
Manyčiau, kad romanas skendi dvejuose erdvėse - taip kaip mato herojė (komiškai, satyriškai, grotestiškai, nerealistiškai, mistiškai), ir taip kaip iš tikrųjų yra (kaimo buitis, derliaus vargas, prasigeriančios šeimos ir liūdni likimai). Šie du pasauliai susijungę sudaro nuostabų duetą, kuris tai priverčia juoktis pro ašaras, tai rimtai susimąstyti, bet abejingų veido išraiškų nepalieka.
Ši knyga buvo apdovanota Žemaitės premija, tad galite iš anksto numanyti, jei skaitysite, kad būsite sukrėsti prasigėrusio kaimo realybe, vaizdingomis (dažnai net vulgariomis) metaforomis, natūraliais keiksmažodžiais, komiškomis situacijomis. Nepaisant to, pagrindinė herojė yra be galo žavi, marindama vienatvės jausmą, kalbasi su savo sielos draugais - kaktusu, darbo aplankalu, vaiduokliais, Šėtonu, Dievu, angelo skulptūrėle ant palangės, baro personalu, nepažįstamais įtartinais žmonėmis, nevengia išmaukti stipresnių gėrimų ryte, darbo metu ir po darbo.

Bohemiška atmosfera ir nuotaika kvepiantis romanas dvelkia įvairiomis spalvomis, tiek liūdesio, tiek vidinio sielvarto, tiek romantiškų svajonių ir atsitikimų, nuo kurių kyla užuojauta, supratimas, noras padėti, apkabinti heroję, ar tiesiog garsiai pasijuokti.