Kadangi perskaičiusi "Nepakeliama būties lengvybė", įsimylėjau Milan Kundera, nusprendžiau paskaityti ir kažką daugiau. "Lėtumas", deja, priešingai nei "Nepakeliama būties lengvybė"pasirodė gan neypatinga, lėkštoka knyga....

Kadangi perskaičiusi "Nepakeliama būties lengvybė", įsimylėjau Milan Kundera, nusprendžiau paskaityti ir kažką daugiau. "Lėtumas", deja, priešingai nei "Nepakeliama būties lengvybė"pasirodė gan neypatinga, lėkštoka knyga. Išskyrus keletą geresnių minčių, didesnio įspūdžio nepaliko. Mintis, privertusi stabtelėti ir susimąstyti: "Esama paslaptingo ryšio tarp lėtumo ir atminties, tarp greičio ir užmiršimo. Prisiminkime visiškai banalią situaciją: vyras žingsniuoja gatve. Staiga jis nori kažką prisiminti, bet prisiminimas vis bėga nuo jo. Tada jis mechaniškai sulėtina žingsnį. Ir atvirkščiai, žmogus, kuris nori užmiršti ką tik patirtą nemalonų įvykį, nesąmoningai paspartina žingsnį, kad kuo greičiau nutoltų nuo to, kas laiko požiūriu dar per arti."

Nu ką. Neįspūdingai. Greitai persiskaitė. Užkabint nelabai. Patiko tos sąsajos su lėtumu ir atmintim, greičiu ir užmiršimu. Kad mūsų visuomenei taip norisi užmiršti, kad lekam superiniu greičiu. Dar skaitydamas vis...

Nu ką. Neįspūdingai. Greitai persiskaitė. Užkabint nelabai. Patiko tos sąsajos su lėtumu ir atmintim, greičiu ir užmiršimu. Kad mūsų visuomenei taip norisi užmiršti, kad lekam superiniu greičiu. Dar skaitydamas vis bandžiau suprasti, kur čia tas Kunderos genijus paslėptas? Kas jo rašyme taip sudomino visą pasaulį? Tai jaučiu, kad nesupratau. Bet gal čia ir yra tas genialumas.. Ne taip lengvai duodasi :)