Kaskart iš naujo įsitikinu, kad nėra geresnės fantastinės/nuotykių/mistinės/You name it literatūros nei istorija. O jei ta istorija dar ir pateikta talentingai, tai skaitymo džiaugsmas praktiškai garantuotas.
Prieš porą...
Kaskart iš naujo įsitikinu, kad nėra geresnės fantastinės/nuotykių/mistinės/You name it literatūros nei istorija. O jei ta istorija dar ir pateikta talentingai, tai skaitymo džiaugsmas praktiškai garantuotas.
Prieš porą metų pirmą kartą išgirdau prof. Egidijų Aleksandravičių vienoje iš pirmųjų Ryčio Zemkausko "Alchemijų". Nelabai pamenu apie ką tada ėjo kalba, bet puikiai atsimenų, jog pora minėto profesoriaus sakinių padarė be galo stiprų įspūdį -- sunkiasvorė erudicija.
Perskaičiau nemažą dalį jo publicistikos: "Išblukęs žodynas", "Kas iškirto varnui akį?" ir jo skiltis IQ žurnaluose lyg ir nuolat sekiau. Bet nežinia kodėl pono Aleksandravičiaus akademinės literatūros iki šiol čiupinėjęs nebuvau. Matyt, nepasitaikė po ranka ir tiek. Tačiau dabar ėmė is papuolė profesoriaus paruoštas pasakojimas apie Lietuvai labai reikšmingą istorinį periodą -- XIX amžių. Ruošiausi šiam tekstui gan ilgai, bet prisiruošiau ir negaliu pasakyti, kad nusivyliau.
Istorija. Atrodo nebūtų nieko paprasčiau nei pasivaikščioti po bibliotekas, pasikapstyti po visokius archyvus ir prikaupus tekstų imti ir aprašyti, kokį nors istorinį periodą. Tačiau šioje knygoje istorija ne tokia primityvi. Geriau pagalvojus tekste tikrai ne viskas taip pigu, nes jau ir pats pavadinime minimas laikas -- XIX amžius -- nėra visai tikslus. Pasakojimas siekia dar XVIII amžių, kai Abiejų Tautų Respublika byrėjo ir braškėjo, ir pasakojimas baiginėjasi ties 1905-1907 metų "lietuvmečiu".
Tekstas nėra ir griežtai chronologiškas. Pasirinktas probleminis-chronologinis dėstymo būdas. Autoriai siekė parodyti to meto problemas ir jų kontekstą. O problemų buvo nagrinėjama visa eilė:
- apžvelgti ankstesni darbai susiję su nagrinėjamu laikotarpiu;
- išdėstyta, ko ir kaip siekė carinis režimas Lietuvoje;
- analizuoti pasipriešinimo judėjimai;
- supažindinta su katalikų bažnyčios įtaka Lietuvos istorijai XIX amžiuje (pralinksmino įžvalga, kad kunigus aktyviai įsitraukti i blaivybes judėjimą (Valančius, etc) paskatino kartu su bažnyčių žeme prarasti bravorai ir karčemos, o ne kokie tai dvasingumai dideli);
- aprašyta socialinių strutūrų raida (taip, miestuose lietuvių tuomet beveik nebuvo);
- pateikta lietuviškos kultūros raida.
Autoriai teigia, kad "istorijos tikslas yra paaiškinti kaip kūrėsi dabartis." Būtent taip ir vystomas pasakojimas.
Kaip jau sako, pats pavadinimas -- "Carų valdžioje" -- Lietuvos gyvenimo realijos XIX amžiuje tiesiogiai priklausė nuo caro, o tuo pačiu ir nuo nuotaikų Rusijos imperijoje. O nuotaikų ten būta ne pačių geriausių -- visa apimanti biurokratija, technologinis atsilikimas nuo vakarų, pralaimimi karai, etc. Tad ir Lietuvos žemės nebuvo glostomos, o ir šiaušėsi lietuviai -- caro valžia nuolat turėjo prižiūrėti, kad nebūtų visokių neramumų. O neramumų vie tiek būta.
Man patiko tų laikų bausmės. Pavyzdžiui, super bausmė buvo atiduoti maištininkus tarnauti į kariuomenę! Ne, ne meškoms sudraskyti, bet tiesiog išsiųsti tuos neramius bičus į kariuomenę keleriems metams. Arba kita žiauri tų laikų bausmė -- išvaryti iš miesto. Laikmečio specifika, šiandien sunku suprasti tokius žiaurumus.
Daug visokių tų laikų maištininkų išugdė ir mano Alma mater -- Universitas Vilnensis, o tada Vilniaus Imperatoriškasis Universitetas, kurį caro valdžia po 1831 sukilimo ėmė ir uždarė, paliko tik Medicinos ir kunigų mokyklas, be kurių jau visai niekaip. Dabar tų laikų maištininkais (pvz. filomatų draugija su Adomu Mickevičiumi priešakyje) kaip ir didžiuojamasi, pats buvau renginyje "Filomatų takais" (ar tai kiemais...) gal net ir dukart. Čia būtų toks kaip ir receptas įsirašyti į universiteto istoriją -- kelti maištus. Nors nežinau, kaip čia į visokius revoliucionierius akademikai šiandien pasižiūrėtų.
Per visą knygą einanti pasakojimo gija grubiai tariant yra tokia: o kaip čia taip atsitiko, kad stipriai sulenkėjęs kraštas per kiek daugiau nei šimtą carinės priespaudos, rusinimo politikos plius rašto draudimo metų pavirto į tai pačiai Lenkijai priešišką nuo Rusijos nepriklausomą savarankišką valstybę? Man beskaitant susidarė įspūdis, kad vingiuoto būta to kelelio: buvo norinčių atkurti Abiejų Tautų Respubliką, buvo ir stipriau lankams prijaučiančių personų, buvo ir carinės Rusijos gerbėjų, o buvo ir visokių laisvamanių, kurie nepriklausomos Lietuvos norėjo. Per sukilimus dėl vieningų pažiūrų nebuvimo buta ir skaudžių nuostolių. Bet mes jau žinom, kurie galų gale paėmė viršų. Tautų pavasaris. Kažkaip lietuvių liaudis parodė, kad turi kažką savito, ir didesnio masto politiniai procesai išnešė lietuvių idealistų laivą į nepriklausomų valstybių prieplauką.
Vietoj pabaigos reikia pasakyti, kad toks skaitymas tikrai vertas dėmesio. Visokie užsieniečiai lietuvius iškart prie rusų nurašo, daug kartų jau tai patyriau. Nežinau ar čia gerai ar tik šiaip sau. O va pasiskaičius savo šalies istorijos šiek tiek gilesnės analizės bus lengviau paaiškinti kokiam tai prancūziokui, kad lietuviai nėra rusai.
P.S. Girdėjau, kad prof. Egidijus Aleksandravičius naują knygą išleido apie lietuvių išsibarstymą pasaulyje -- "Karklo diegas". Turėtų būti be galo įdomus skaitinys, nes pats kaip ir esu tas šių dienų pabirutis.
rodyti daugiau
