Kai užsimerkiu, tebejuntu saulės spindulius it adatėles besmaigstant skruostus ir nosį. Tas jausmas nepanašus į jokį kitą, tačiau nuo šilumos mano širdis sąla, o mintys tampa šviesesnės. Šitaip vis mėginu įsivaizduoti, kas gi ta saulė, kadai kadžių pradingusi. Tuomet man tebuvo vieni metukai.

Našlaitė Lilė su seneliu gyvena pasaulyje, kuriame niekada nepasirodo saulė. Čia nėra nei...

Kai užsimerkiu, tebejuntu saulės spindulius it adatėles besmaigstant skruostus ir nosį. Tas jausmas nepanašus į jokį kitą, tačiau nuo šilumos mano širdis sąla, o mintys tampa šviesesnės. Šitaip vis mėginu įsivaizduoti, kas gi ta saulė, kadai kadžių pradingusi. Tuomet man tebuvo vieni metukai.

Našlaitė Lilė su seneliu gyvena pasaulyje, kuriame niekada nepasirodo saulė. Čia nėra nei dienos, nei nakties, nesikeičia metų laikai, vien tik amžina prieblanda ir be paliovos pliaupia lietus. Senelis kasdien keliauja rūpintis daržovėmis ir vaisiais, kad jų turėtų miestelio gyventojai, o Lilė dienas leidžia klajodama permirkusiomis gatvėmis ir svajodama apie kitokį, geresnį, pasaulį. Visų labiausiai, be to, kad nebūtų našlaitė, ji trokšta pamatyti PAVASARĮ. Kai atrodo, kad tamsa ir sunkumai niekada nesibaigs, staiga viską aukštyn kojom apverčia senelio namie pamirštas lauknešėlis. Skubėdama paskui senelį į šiltadaržį, mergaitė netikėtai aptinka slaptą takelį, vedantį miško tankmėn. Lilė žino, kad miestelio vaikams, šiukštu, draudžiama artintis prie šio baugiais pasakojimais apipinto miško, bet šįkart smalsumas nugali ir ji leidžiasi takeliu tarp tamsių eglių kamienų. Taip prasideda išbandymų, paslapčių ir vilties kupina kelionė. Vilties pamatyti saulę ir pagaliau sulaukti pavasario!