Pagaliau savo "Knygų iššūkyje" priėjau prie Fiodoro Dostojevskio "Lošėjo". Kiekviena šio rusų klasiko knyga dar nepradėjus skaityti mano mintyse apgaubiama tam tikra paslaptingumo, aistros gyvenimui ir ne standartinių...

Pagaliau savo "Knygų iššūkyje" priėjau prie Fiodoro Dostojevskio "Lošėjo". Kiekviena šio rusų klasiko knyga dar nepradėjus skaityti mano mintyse apgaubiama tam tikra paslaptingumo, aistros gyvenimui ir ne standartinių personažų gyvenimo filosofijų skraiste.

Daug kas žinoma apie Fiodoro Dostojevskio gyvenimą. Tad ne paslaptis, jog jis ir pats turėjo potraukį lošimams. Taigi šiame romane ir vaizduojamas vidinis lošėjo pasaulis, jo mintys, jausmai, santykiai su aplinka. Kita vertus, lošimo karštligė romane prasideda tik antroje pusėje. Iš pradžių skaitytojui leidžiama šiek tiek susipažinti su veikėjais - mokytoju Aleksejum Ivanovičium, jo širdies išrinktąja Polina Aleksandrovna, merginos patėviu generolu ir kitais - panele Blanche, prancūzu De Grijė, anglu Astlejum. Veiksmas vyksta Vokietijoje, mieste pavadintame Ruletenburgu. Tautybė šiame romane labai svarbi, nes Dostojevskis visada buvo tam tikras tipologas - apie romano veikėjus daug kalbėdavo kaip apie savo tautybės atstovus. Žinoma, pirmiausia jam rūpėjo rusų tapatybės paieškos, tad ir šiame romane daug lyginama rusų ir vokiečių ar prancūzų tapatybės.

Beje, ir mane patį ne kartą apėmė noras nueiti į lošimo namus, išbandyti savo laimę, įsivaizdavau, kaip lengva gali būti papildyti savo piniginę keliolika kartų didesne suma per itin trumpą laiko tarpą. Tai ypač sustiprėja skaitant paties lošimo proceso aprašymą - taisyklių, prietarų, sistemų, žmonių elgsenos pavaizdavimą. Nejučia imi tikėti, kad gali pergudrauti atsitiktinumo dėsnius.

Tačiau antroje romano pusėje į veiksmą ateina visų iki tol (ne)lauktas asmuo - senelė Antonida Vasiljevna Tarasevičeva. Prasideda sąmyšis tarsi kas būtų patraukęs kokią stebuklingą virvelę ir pamažu visi veikėjai parodo savo tikruosius veidus. Pamatome, kad čia egzistuoja ne vienas, o greičiau daugelis lošėjų, puoselėjusių pasmerktas žlugti viltis.

Galbūt tai nėra pats įspūdingiausias Fiodoro Dostojevskio romanas, toks kaip prieš "Lošėją" parašytas "Nusikaltimas ir bausmė" ar po jo sekęs "Idiotas". Tačiau jis neabejotinai praturtina dostojevkišką pasaulį - pritariu minčiai, kad visų romanų veikėjai tarsi gyvena tame pačiame pasaulyje, kurį netiesiogiai kuria šis rusų klasikas.



Fiodoras Dostojevskis "Lošėjas", Margi raštai (2005)

DOSTOJEVSKIS, Fiodoras. Lošėjas. [romanas ir apysaka]. Iš rusų k. vertė D. Urbas ir L. Žurauskas. Vilnius: Valstybinės grožinės literatūros leidykla, 1963. 407 p.

- Sakykit, ar, be lošimo, daugiau jūs niekuo neužsiimat?...

DOSTOJEVSKIS, Fiodoras. Lošėjas. [romanas ir apysaka]. Iš rusų k. vertė D. Urbas ir L. Žurauskas. Vilnius: Valstybinės grožinės literatūros leidykla, 1963. 407 p.

- Sakykit, ar, be lošimo, daugiau jūs niekuo neužsiimat? (psl. 186).

3-oji iš knygų iššūkio.

Niekada neapsirinku, skaitydama Dostojevskį. Kol jo storieji dvitomiai romanai ramiai laukia geresnių laikų, mėgaujuosi trumpaisiais kūriniais. Knyga pirmiausiai patraukė savo dėmesį tikrai ne siužetu - labai mėgstu visokias netikėtai rastas senienas, tad šis 1963 metų leidimo romanas niekaip negalėjo likti neskaitytas. O jau tada įsuko ir siužetas, kaip kokia ruletė.

"Lošėjas" ir yra romanas apie lošimą. Apie lošėją, iš meilės merginai pralošusį savo gyvenimą. Parašytas 1867 m., aktualus, tikras, įtikinamas ir šiandien. Rašytojas rašė iš savo patirties - gyvendamas Vokietijoje buvo tapęs aistringas nebe labai kaip savęs bekontroliuojantis lošėjas. Bet jis visada išliko sąžiningas kūrėjas - nors kūryba buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis, bele ko niekada nerašė - tik tai, kas buvo aktualu skaitytojui.

O tema skaitytojui tikrai aktuali, aktuali net ir šiandien, net ir tiems, niekada nebuvusiems prie jokios ruletės ar niekada nežaidusiems pokerio. Tikrai sudrebės ne vienam širdis, kaip į kazino triumfališkai žengs (įvažiuos) kietoji la baboulinka. Ne vienas, sulaikęs kvėpavimą lauks, kaip čia pasisuks įvykiai, kas iškris, juoda ar raudona, o gal ir vėl zéro...

O man didžiausias netikėtumas buvo dar viena rasta apysaka knygoje - "Netočka Nezvanova". Po aistringų vyriškų ruletės lošimų patekau į visiškai priešingą - ašaringą moterišką pasaulį. Čia viskas kitaip - pagrindinė herojė Netočka (Ana) pasakoja savo gyvenimo istoriją. O ta istorija jau nuo mažų dienų buvo sunki, skurdi, pilna vargo ir, žinoma, ašarų. Ir net kaip Netočkos gyvenimas netikėtai pasikeičia, našlaite likusiai mergaitei ir toliau ne mažiau skaudą širdį...

Apysaka tarsi nutrūksta be pabaigos, jos autorius nepabaigė. Ji yra viena iš kūrinių, pagal kurią pastatytas spektaklis "Dostojevskis vaikams" (šaltinis).

Tinklaraštis "Ką skaityti" tik dar kartą įsitikino, kad Dostojevskį skaityti verta. Bet kokiu formatu.