Šią knygą skaityti, ko gero, paskatino perskaityta recenzija, kad ji yra lyginama su D. Brown "Da Vinčio kodu", nes visada mane viliojo painios krikščioniškos mįslės, katarų paslaptys ir pastaraisiais dešimtmečiais populiari...

Šią knygą skaityti, ko gero, paskatino perskaityta recenzija, kad ji yra lyginama su D. Brown "Da Vinčio kodu", nes visada mane viliojo painios krikščioniškos mįslės, katarų paslaptys ir pastaraisiais dešimtmečiais populiari Jėzaus Kristaus ir Marijos Magdalietės santuokos ir jų palikuonių tema. Gaila, bet su šia knyga vargau, ne kartą padėjau į šalį ir vėl pradėjau skaityt, vėl padėjau į šalį... ir perskaičiau tik todėl, kad tuo metu neturėjau kitos knygos po ranka. Kaip sako Lietuvos teatro ir televizijos aktorė Kristina Kazlauskaitė,- "neužkabino" manęs ši knyga. Tos kelios siužetinės linijos, kuriomis vystosi knygos veiksmas, man kaip juoda ir balta, rašytoja jas lyg ir pritempia į vieną lygmenį, bet mano sąmonė to nepriima, nesimezga kontaktas nors tu ką.

Kelionė tiek į Paryžių, tiek į Vatikaną ar Langedoką, tiek kelionė kelis tūkstančius metų atgal, į Jeruzalę, vyko be manęs, nes nepajutau nei susižavėjimo garsiaisiais miestai, nei pasakojimas sukėlė malonių prisiminimų... Nepatiko man tai, kaip istoriniai faktai dėstomi šių dienų kontekste, nepatiko tai, kaip jie buvo įvilkti į "romano" rūbą ir pateikti skaitytojui. Iš teisų pagirtinas rašytojos noras "atkapstyti, prikelti didžiąsias nepapasakotas istorijas, parodyti žmonijos patirties sluoksnius, tyliai arba tyčia palaidotus po mokslininkų išvadomis", tik mano nuomone - nelabai vykęs. Kilo mintis, gal čia vertino spragos, bet vėliau nusprendžiau, kad tiesiog tai ne ta mano pasirinkta skaityti knyga.