Ketvirtoji knyga kurią pasirinkau šių metų knygų iššūkiui, tai vieno garsiausių Pietų Afrikos rašytojų J.M. Coetzee knyga "Maiklo K gyvenimas ir laikai". Knygoje pasakojama apie vieno žmogaus klajones ir sunkumus karo...

Ketvirtoji knyga kurią pasirinkau šių metų knygų iššūkiui, tai vieno garsiausių Pietų Afrikos rašytojų J.M. Coetzee knyga "Maiklo K gyvenimas ir laikai". Knygoje pasakojama apie vieno žmogaus klajones ir sunkumus karo alinamoje Pietų Afrikoje.

Maiklas gimęs su kiškio lūpa ir paliktas motinos vaikų namuose, niekada nepritapo prie jį supančio pasaulio. Susirgus motinai jis nusprendžia ją parvežti į jos gimtuosius namus, kad bent prieš mirtį ji galėtų pabūti tose vietose, kur buvo laiminga. Taip prasideda Maiklo klajonės. Nors ir neturėdamas leidimo išvykti iš miesto jis nepabūgsta vykti į kelionę, kartu veždamas sunkią ir pasiligojusią motina. Pakeliui į Prince Albert (kur buvo gimusi jo motina), pastaroji miršta. Maiklas nusprendžia toliau tęsti kelionę. Neturėdamas kelionės dokumentų jis papuola į darbo stovyklą, iš ten ištrūkęs pagaliau pasiekia Prince Albert'ą. Sodybą, kurioje gimė jo motina jis randa apleistą ir nusprendžia, kad čia jis galėtų ramiai įsikurti ir gyventi, bet ne viskas paprasta kaip atrodo. Netrukus į sodybą užklysta dezertyravęs tos sodybos šeimininkų giminaitis. Maiklas nusprendžia pasitraukti. Jis iškeliauja į kalnus. Čia jam tenka badauti, dėl to jis nusprendžia nusileisti į miestelį, kad susirastų maisto. Policijos pagautas jis vėl patenka į darbo stovyklą, kurioje yra priverstas dirbti sunkius darbus. Bet per vieną sumaištį jam pavyksta pabėgti ir jis grįžta į apleistąją sodybą, bet jau privengia didžiojo namo, ir susirenčia pašiūrę prie užtvankos, ir pradeda auginti moliūgus, pats misdamas tik vabzdžiais ir šaknimis. Jis pradeda nejausti poreikio valgyti, tik tiek, kad palaikytų gyvybę. Dirbdamas žemę jis jausdavosi laimingas. Daržovių uglelius prižiūrėjo, kaip motinos prižiūri savo vaikus, prie jų budėdavo dieną naktį. Bet jo laimei neteko ilgai užsibūt. Į jo šventovę išsiveržė sukilėliai iš kalnų, nuniokojo jo triūsą, nuo to laiko Maiklas tik gulėjo savo surestoje slėptuvėje ir nieko nedarydavo. Netrukus išsekusį ir merdintį jį suranda kareiviai ir nugabena į Cape Town reabilitacijos stovyklą.

Stovykloje vienas iš daktarų susidomi Maiklu, nes pastarasis jam pasirodo įdomus, natūralus, nesugadintas, jis netiki kad Maiklas galėjo kaip nors prisidėti prie sukilėlių dangstymo, kuo jis ir buvo kaltinamas. Daktaras bandė Maiklui padėti, kad pastarasis būtų išleistas, bet to neprireikia, jis pats pabėga. Grįžta į tą vietą iš kurios taip bandė pabėgti, tai yra butą kuriame prieš išvykstant glaudėsi su motina. Paplūdimyje sutinka grupelę žmonių kuri jį pamaitina ir kartu supažindina su moterimi, su kuria Maiklas pirmą kart gyvenime patiria kūniškus malonumus. Tuo ir pasibaigia Maiklo kelionės.

Knygoje Maiklas vadinamas K, kai kurie kritikai linkę manyti, kad tai duoklė Kafkai. Maiklo charakteris labai panašus į Kafkos veikale "Procesas" Jozefą K.

Iš visų jau perskaitytų šių metų iššūkio knygų, galiu teigti, kad ši knyga man labiausiai patiko, kol kas. Nors ir niūri, bet su vilties spindulėliu. Sunku įsivaizduoti, ką žmogus patiria karo metu, kai neturi nei teisių, nei maisto, nei namų.

Ir jeigu tas senukas išlipęs iš vežimo pasirąžytų (dabar viskas vyksta pagreitintai), pažvelgtų ten, kur buvo pompa, kurią kareiviai susprogdino, kad nieko sveiko nebeliktų, ir pasiskųstų tokiais žodžiais: "Kurgi mes...

Ir jeigu tas senukas išlipęs iš vežimo pasirąžytų (dabar viskas vyksta pagreitintai), pažvelgtų ten, kur buvo pompa, kurią kareiviai susprogdino, kad nieko sveiko nebeliktų, ir pasiskųstų tokiais žodžiais: "Kurgi mes rasime vandens?", jis, Maiklas K, išsitrauktų iš kišenės arbatinį šaukštelį ir didelį virvės kamuolį. Jis išvalytų nuolaužas iš šachtos žiočių, sulenktų šaukštelio kotą, pririštų prie jo virvę, nuleistų jį giliai po žemėmis į šachtą, o kai ištrauktų, tame šaukštelyje būtų vandens; ir šitaip, tartų jis, galima išgyventi.

--

Skaityti buvo įdomu. Knygoje pasakojama apie Maiklo K blaškymąsi karo apimtoje šalyje. Įdomus tas Maiklas K, gan smarkiai jis man primena Forestą Gampą. Tik sekasi Maiklui žymiai mažiau, neranda jis savo vietos, toje neramioje šalyje. Tačiau kad ir kaip Maiklui nesisektų, jis niekada nepraranda vilties (posakis viltis - durnių motina čia ypač tinka).

Ar jums šautų galvon slapstantis karo zonoje ir neturint maisto, pasodinti keletą moliūgų ir laukti, kol jie prinoks? Ir ne šiaip kur pasodinti, o saulės išdegintoje Afrikos žemėje. O paskui laistyti kiekvieną daigelį, stengiantis nedrėkinti aplinkinės žemės, kad nepradėtų žaliuoti žolė ir aplinkiniams nekiltų įtarimas. Man ne, o Maiklas K kaip tik taip ir padarė.

Įdomi knyga.

Šiaip jau nesu iš tų, kurie aikčioja dėl kiekvienos knygos, siūlančios kiek daugiau nei vidutinis išbelstas romaniūkštis. Ir apskritai, kai grafomanija siaučia kaip ūmus virusas, literatūra vis sunkiau sukelia tą...

Šiaip jau nesu iš tų, kurie aikčioja dėl kiekvienos knygos, siūlančios kiek daugiau nei vidutinis išbelstas romaniūkštis. Ir apskritai, kai grafomanija siaučia kaip ūmus virusas, literatūra vis sunkiau sukelia tą pirmapradę net kiek gluminančią nuostabą pasauliui, dėl ko iš esmės ir užsiimu šiuo prasmingu (norėtųsi tikėti) akių gadinimu. Vis dėlto J.M.Coetzee romanas "Maiklo K gyvenimas ir laikai", mano subjektyviomis ir mėgėjiškomis akimis, turėtų būti įtrauktas į tą knygų kategoriją, kurios nustebina ir užduoda klausimų. Tai geras ženklas. Nobelio premijos laureatas J.M.Coetzee neapsimetinėja pranašu, nieko neįrodinėja ir nepataikauja skaitytojui siūlydamas išgalvotų prasmių. Veikiau siekia pavaizduoti autentišką būtį, pasitelkdamas dažną, bet iškalbingą kelionės metaforą. Tik kad Maiklo K kelionė iš esmės beprasmė. Taip norisi čia prisiminti savo taip mėgstamą A.Kamiu romano "Svetimas" leitmotyvą "tu su kitais". Maiklas K buvo vienas (kurį laiką su motina), o visa kita lyg atsieta, tolimi brutalaus pasaulio vyksmo dalyvių žaidimai. Jo, niekam nereikšmingo sodininko su zuikio lūpa, kelionė po, rodos, jam vieninteliam tokią sakralią žemę, lėta, nepasižyminti neįtikėtinais siužeto vingiais, netgi monotoniška. Todėl greito ir lengvo kąsnio mėgėjai laukiamo katarsio turbūt nepatirs. O ir nereikia. Kalbant apie šį J.M.Coetzee šedevrą (kodėl gi reikėtų kuklintis?) tiesiog būtina paminėti kitos rašytojos Hertos Müller mintį, jog geras ir gražus kūrinys yra nepakeliamai sunkus. Kaip ir Maiklo K istorija, savotiškas J.M.Coetzee tyrimas apie visuomenės paraščių žmogų, autsaiderį, atsidūrusį ribinėje situacijoje. Apskritai Maiklas K kelia dvilypius jausmus. Viena vertus, jis niekam nereikšmingas sodininkas, vos nerišliai lemenantis atskirus žodžius, nepritapėlis ir pasmerktasis. Kita vertus, Maiklas K kelia netgi savotišką susižavėjimą. J.M.Coetzee romaną pradeda citata iš Herakleito kūrinio "Aidai", kurioje teigiama, kad karas "vienus atskleidė kaip dievus, kitus - kaip žmones, vienus vergais padarė, kitus - laisvaisiais". Galų gale atrodo, kad Maiklas K iš tiesų yra tiesiog laisvas. Toks neįtikėtinai skausmingai savo dvasia laisvas nuo karo, kuris nežinia, kam vyksta, jog gyvena (ar vegetuoja?) sumerkęs savo darbingas rankas į taip dosniai maitinančią dirvą ir siekia tik viena - nugabenti motinos pelenus į būsimą poilsio žemę ir būti paliktas ramybėje. Kartais pasaulis negali pasiūlyti netgi tiek. Vienu žodžiu, prie kavos geriau rinkitės kryžiažodį, o vakarienę sėkmingiau pagyvins TV rietenos. Kiekvienam savo. Bet tie, kas neabejingi solidžiai literatūrai, ir šiaip sadomazochistinių refleksijų mėgėjai, neabejoju, jau verčia pirmąjį knygos puslapį.