Nežinau, kaip kitiems, bet man mūsų tautos dainiai ir patriarchai visada atrodė tik protingi ir rimti žmonės, kurie dirbo tik tėvynės labui, be jokio asmeninio gyvenimo, išgyvenimų, jausumų dramų ir pan. Tam, matyt, įtakos...

Nežinau, kaip kitiems, bet man mūsų tautos dainiai ir patriarchai visada atrodė tik protingi ir rimti žmonės, kurie dirbo tik tėvynės labui, be jokio asmeninio gyvenimo, išgyvenimų, jausumų dramų ir pan. Tam, matyt, įtakos turėrjo ir jų nuotraukos, kuriose jie vis rimti, su barzdomis ir akinukais...Todėl buvo įdomu prisiliesti prie vieno iš jų, Jono Basanavičiaus ir jo žmonos, meilės istorijos. Knygoje spausdinami Gabrielos Basanavičienės - Mol, Jono Basanavičiaus žmonos, dienoraštis, laiškai, taip pat jos sesers laiškai. Skaitant šį epistoliarinį palikimą, atsiskleidžia J. Basanavičiaus asmenybė, Gabrielos vidinis pasaulis, to laikmečio aktualijos. Iš laiškų Gabriela man pasirodė labai jautri, giliai jaučianti, stipriai mylinti moteris, o ar ją taip sugebėjo mylėti Basanavičius? Iki vestuvių, kai jiems teko išsiskirti ir Basanavičiui išvažiuoti į kitą miestą, man jis pasirodė truputį per mažai skiriantis jai dėmesio, nelepinantis laiškais, paskendęs savo darbuose. Tačiau vėliau, po vestuvių, iš sesers laiškų galima spręsti, jog Gabriela buvo laiminga, tik gaila, kad jų laimė užtemdė ligos, ir ta laimė truko neilgai.. Dabar būtų įdomu perskaityti Basanavičiaus autobiografiją, kaip jis visa tai aprašė savo akimis.