Jau seniai šią knygą norėjau perskaityti... Dabar tik pritarsiu visiems tiems, kurie giria autorių ir šį kūrinį. Autorius vertas begalinės pagarbos už tai, kad ėmėsi būtent šios, "vilko vaikų", istorijos, nes ji mažai...

Jau seniai šią knygą norėjau perskaityti... Dabar tik pritarsiu visiems tiems, kurie giria autorių ir šį kūrinį. Autorius vertas begalinės pagarbos už tai, kad ėmėsi būtent šios, "vilko vaikų", istorijos, nes ji mažai tyrinėta ir rimtųjų istorikų. Kai gyvi liudytojai, rašyti dar sunkiau... Knyga labai tikroviška ir žiauri, bet ar karas ir jo suluošinti žmonės, gali būti švelnūs, ar galima šią temą rašyti apeinant žiaurumą?... manau, kad realybė buvo dar žiauresnė... kartu knyga ir labai žmogiška, paliečianti giliausius jausmus, verčianti pergyventi su veikėjais, nekęsti kankintojų ir išdavikų, ir džiaugtis išlikusia užuojauta, nesavanaudiška pagalba.. Kiek žinau ši knyga dabar pristatoma ir užsienyje - tai puikus būdas parodyti, kad Lietuva turi modernių rašytojų, rašančių aktualiomis tautai ir vertingomis žmogui temomis :)

Iš pradžių knyga visai nesudomino, nes nesupratau - kas gi ta Marytė. Vis gi knyga labai įtraukė, paliko įspūdį jos paprastumas, vaikų išgyvenimai. Knygą perskaičiau gan greit, galvoje vis sukosi klausimas, na o kas bus...

Iš pradžių knyga visai nesudomino, nes nesupratau - kas gi ta Marytė. Vis gi knyga labai įtraukė, paliko įspūdį jos paprastumas, vaikų išgyvenimai. Knygą perskaičiau gan greit, galvoje vis sukosi klausimas, na o kas bus toliau?...

Knyga patiko, tačiau itin nesužavėjo. Šiam kūriniui trūko minties nuoseklumo, gal kiek ilgesnių skyrių, vietomis detalesnių ir aiškesnių aprašymų. Knyga patiko tuo, kad sužinojau keletą naujų dalykų apie vilko vaikus ir...

Knyga patiko, tačiau itin nesužavėjo. Šiam kūriniui trūko minties nuoseklumo, gal kiek ilgesnių skyrių, vietomis detalesnių ir aiškesnių aprašymų. Knyga patiko tuo, kad sužinojau keletą naujų dalykų apie vilko vaikus ir pokarį. Duodu 6 iš 10 balų.

Šlepiko knyga "Mano vardas Marytė" paliko įspūdį savo paprastumu, bet kartu ir gilumu. Stilius paprastas, kai kur tik pavienės pastraipos ir trumpi sakiniai, bet juose labai daug pasakyta. "Vilkų vaikų" emocijos ir išgyvenimai...

Šlepiko knyga "Mano vardas Marytė" paliko įspūdį savo paprastumu, bet kartu ir gilumu. Stilius paprastas, kai kur tik pavienės pastraipos ir trumpi sakiniai, bet juose labai daug pasakyta. "Vilkų vaikų" emocijos ir išgyvenimai tikrai sukrėtė ir net negali suvokti, kad iš tikrųjų kažkada tai vyko. Pokariniai baisumai, žmonių "nužmogėjimas'' ir žiaurumas atrodo neįtikitėnas. Nors knygų apie karą, pokarį ir žiaurumus yra nemažai, ši knyga būtent apie vokiečių vaikus, kurie yra palikti, vieniši, badaujantys ir vietos neturintys. Viršelis irgi puikiai parodo - basas, vienišas ir niekam nereikalingas vaikas tuoj pavirsiantis į sunkaus gyvenimo kelio dulkes.

Nuo pat knygos pradžios buvo galima suprasti, jog tai nebus lengvas romanas. Tai rimta ir skaudinanti knyga. Knygos veiksmas vyksta pokario metais, kai Rytų Prūsiją buvo užėmę rusai. Šie su vokiečiais elgėsi kaip su gyvuliais-...

Nuo pat knygos pradžios buvo galima suprasti, jog tai nebus lengvas romanas. Tai rimta ir skaudinanti knyga. Knygos veiksmas vyksta pokario metais, kai Rytų Prūsiją buvo užėmę rusai. Šie su vokiečiais elgėsi kaip su gyvuliais- išvarė iš namų,persekiojo ir žudė. Ši knyga pilna skaudžios realybės, su kuria susidūrė rusų priespaudoje buvę žmonės. Siūlau knygą perskaityti kiekvienam, net neabejoju- nelinks nei vieno abejingo šiai knygai.

Iš šių dienų konteksto knyga išsiskiria savo tema. Yra be galo mažai žmonių, žinančių apie vadinamuosius vilko vaikus. Netgi patys vokiečiai apie juos ne kažin ką žino. Autorius prasitaria, jog 2009 metais bendravęs su...

Iš šių dienų konteksto knyga išsiskiria savo tema. Yra be galo mažai žmonių, žinančių apie vadinamuosius vilko vaikus. Netgi patys vokiečiai apie juos ne kažin ką žino. Autorius prasitaria, jog 2009 metais bendravęs su jaunais vokiečiais, o šie išgirdę, jog jis rašys knygą apie "vilko vaikus" paklausė: "Ar ta istorija bus apie Tarzaną?"[1] Manau, jog šis jaunuolių klausimas puikiausiai atspindi būtinybę kalbėti apie gyvenimą Rytų Prūsijoje po Antrojo pasaulinio karo. Apie tą neišpasakytai sunkų ir nevaikišką vokietukų ("vilko vaikų") gyvenimą, kai jie buvo priversti pamiršti vaikystės nerūpestingumą ir galvoti tik apie maisto paieškas, kelionę anapus Nemuno - į Lietuvą, kur buvo galima gauti duonos, dirbti pas lietuvių ūkininkus.

Autorius romane pasakoja apie vienos vokiečių mergaitės Renatės ir jos šeimos istoriją. Nemaža šio romano pasakojimų fragmentų jis paėmė iš Renatos Markewitz-Savickienės ir ponios Renatės, kurios pavardė nėra skelbiama, pasakojimų apie išgyvenimus pokary.

Vokiečių vaikai tapo preke, parduodama turguje vos už pusę maišo bulvių. Mažosios Lietuvos enciklopedijoje yra teigiama, jog "1946-47 buv. Gimnastikos aikštėje veikė juodasis turgus"[2]. Ši aikštė buvo Gumbinėje. Visa ši vaikų pardavimo situacija yra pavaizduota ir A. Šlepiko romane: "kažkokia moteris verkdama prašo lietuvį ūkininką pirkti vaiką, nes namie laukia dar keturi".[3]

A. Šlepikas savo romane nevartoja tikslių datų bei vietovių. Mano nuomone, visa tai jis daro visiškai sąmoningai, kadangi jis nenori padaryti esminių klaidų, dėl kurių gali susilaukti pernelyg daug kritikos. Kai nėra gaunama pakankamai tikslios informacijos apie visus įvykius - kada ir kur jie įvyko, yra žymiai profesionaliau "sužaisti" tekstu taip, kaip padarė A. Šlepikas. Taip jis nenusižengė istorinei tiesai. Žinoma, yra ir kita nuomonė. Gali būti, jog jis šio tikslumo ne vengė, o tiesiog patingėjo vargti visa tai aiškindamasis.

Nėra daug literatūros, kurioje būtų kalbama apie kokį nors istorinį įvykį, o pagrindinis dėmesys būtų nukreiptas į vaikus. Nors ir nėra iki galo sukuriami individualūs vaikų charakteriai, tačiau tam tikromis situacijomis vaiko pasaulis piešiamas gana gražiai. Prieš miegą jiems yra sekamos pasakos, kuriomis yra siekiama numalšintį vaikų alkį. Teta Lota įvairiausiais būdais stengiasi bent mintimis atitolinti vaikus nuo bado, nuo tokio sunkaus jų gyvenimo. Kaip pavyzdį galime pateikti situaciją, kai teta Lota lupa ką tik su Brigita ir Grėte pagautas žiurkes. Helmutas ir Monika klausia kokie tai žvėriukai, o ši atsako, jog tai - triušiukai, kurie yra labai skanūs, nes vasarą ėdė rojaus obuoliukus.

Tokioje pokario situacijoje vaikai randa būdų, kaip galėtų šiek tiek atsipalaiduoti, pažaisti, sušilti šaltą žiemos dieną. Skyrelyje, kuriame yra pasakojama apie Lietuvoje esančius Heincą ir Albertą, yra užsimenama, jog vaikai net lenktyniauja, kuris greičiau išbris iš girios. Tai tarytum suteikia šiek tiek vilties, jog vaikai dar nėra visiškai sužvėrėję, jog dar liko šiek tiek vaikiškumo jų širdyse, kurios buvo priverstos taip greitai suaugti ir surimtėti, pamiršti tą vaikišką nerūpestingumą.

"Mergaitė važiavo matydama tik debesis, dangų, miestelio medžių šakas, pasiliekančias, tolstančias praeitin, ir neradusių vietos ant kėbulo grindų ginkluotų vyrų veidus, tokius raudonus nuo vėjo. Renatė žiūrėjo į juos, netikėtai pamanė, kad jie yra beveik visiškai tokie patys žmonės."[4] "Pagal realistinę logiką sunku patikėti, kad Lietuvoje vos keletą mėnesių gyvenanti šešerių metų vokietė mergaitė, važiuodama su stribais galėtų panašiai samprotauti"[5]. Galėčiau sutikti su E. Baliutyte, tačiau nereikia pamiršti, jog "vilko vaikai" jau buvo pripratę prie nuolatinės baimės, prie nuolatinių mirčių ir lavonų. Būtent dėl šios priežasties yra visai tikėtina, jog mergaitė tiesiog pavargo nuo nesibaigiančios baimės ir įtampos jausmo ir paliko likimui spręsti, kaip viskas bus toliau. O gal tokį jos atsipalaidavimą, sėdint viename sunkvežymyje tarp stribų, lėmė ir tai, jog paskutiniu metu ji gyveno ramesnį gyvenimą naujoje šeimoje, kurioje ja rūpinosi ir mylėjo. Gal ji tiesiog atprato nuo to chaotiško ir vaikui be galo sunkaus gyvenimo. Tačiau to mes nežinom, žino tik Renatė, kuri visa tai patyrė...

A. Šlepiko romano pasaulis vaizduojamas niūrus ir sudėtingas. Knygos viršelis tarytum šiek tiek perteikia šią knygos būseną. Pilka ir raudona spalva tarsi nuspalvina ne tik visą knygos herojų, bet ir visų kitų "vilko vaikų" gyvenimus. Knygoje pavaizduoti 1946-47 metų vokietukų išgyvenimai ir visiškai nevaikiškos patirtys suvirpina žmogaus širdį, priverčia susimąstyti. Žiaurus Raudonarmiečių elgesys sukrečia skaitančiuosius. Rusijos kareiviai buvo skatinami be gailesčio žudyti vokiečius, naikinti jų turtą, prievartauti moteris ir net mergaites. Propagandiniai užrašai teigė, jog vokiečiai - ne žmonės. Yra svarbu kalbėti apie karą bei jo žalą žmonėms, kad suprastume, kokie mes turime būti laimingi, gyvendami šių dienų Lietuvoje.

Knyga yra įdomi ir prikaustanti skaitytojo dėmesį. Kiekvienas turėtų ją perskaityti, kad įgautų nors šiokios tokios patirties apie karą, blogą gyvenimą ir badą. Autoriaus rašymo stilius, veikėjų situacijos bei knygos pabaiga paliko gana didelį įspūdį.




[1] Alvydas Šlepikas, Mano vardas - Marytė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012, 180.



[2] Mažosios Lietuvos enciklopedija. Trečias tomas, Vilnius: Litauen, 2006, 647.



[3] Alvydas Šlepikas, Mano vardas - Marytė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012, 80.



[4] Alvydas Šlepikas, Mano vardas - Marytė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012, 166.



[5] Elena Baliutytė, "Marytė ar Renatė? Nebyli nukirstos tapatybės drama", Knygų Aidai, 2012 Nr. 3.

Kuomet dar prieš Naujuosius paėmiau šią knygą į rankas, negalėjau jos skaityt. Lyg ir turiu perskaityt, lyg ir pasižadėjau, bet jau po kelių puslapių buvo pernelyg žiauru. Pakankamai nugyvenau, žinau, kad žiauru ne tik...

Kuomet dar prieš Naujuosius paėmiau šią knygą į rankas, negalėjau jos skaityt. Lyg ir turiu perskaityt, lyg ir pasižadėjau, bet jau po kelių puslapių buvo pernelyg žiauru. Pakankamai nugyvenau, žinau, kad žiauru ne tik filmuose, knygose, bet ir- gyvenime. Todėl ir neskaičiau. Paėmiau į rankas ją tik vakar- grąžino skaitytoja. Netikėtai atsivertė pavasariškas puslapis.

"Dienos ima tekėti greitos ir saldžios. Tarytum medumi pasaldintas gėrimas arba sula, kuri muša pavasarį iš pačių žemės gelmių, teka šakom...".

Čia buvo pradžia. Po to- nuo pradžių iki galo.

Knyga turi būti skaitoma vienu atodūsiu- tarsi lietuvių liaudies pasaka. Sukrečianti, neleidžianti užmigti ir dar aplankanti sapne...

"Varnas žiūri žemyn į du nedidelius žmones, kraipo galvą, paskui vėl sukrankia - riebus pokario paukštis, beveik žmogus - pilnas žmogienos".

Tai ištrauka iš šios knygos. Skaitau. Skauda. Padedu. Vėl paimu, vėl...

"Varnas žiūri žemyn į du nedidelius žmones, kraipo galvą, paskui vėl sukrankia - riebus pokario paukštis, beveik žmogus - pilnas žmogienos".

Tai ištrauka iš šios knygos. Skaitau. Skauda. Padedu. Vėl paimu, vėl skaitau. Šis atvejis vienas iš tų, kada beskaitant knygą norėjosi ją padėti į šalį. Romano kalba tokia paveiki, kad netgi imdavo skaudėti.

Matau, kaip Renatė skabo sušalusius liepos pumpurus, graužia žievę.. Vyksta žiurkių - "triušiukų" medžioklė.. Išbadėjusi mergaitė stebi kaip rusė moteris pienu lakina katę.. Ir staiga vaizdas - žaizdami vaikai uždega sprogmenį ir iš jų draugo rusiuko lieka tik plašta.. Ši baisi realybė persikėlė į mano ir vaikų sapnus.. A.Šlepiko knyga nėra sapnas. Tai realybė..

1946 - ųjų žiema ir pavasaris. Socialinis chaosas, badas, šaltis, legalus sovietų kareivių siautėjimas, plėšikavimas, masiškas moterų žaginimas ir žudynės. Baisu. Skaudu ir tai nebuvo sapnas..Vilko vaikai - vokiečių vaikai, kurie gelbėjosi nuo bado, prarado tėvus, artimuosius ir namus bėgo į Lietuvą. Bandė gyventi. Dirbo, vagiliavo, elgetavo..Tapo kaip žvėriūkščiai - baikštūs, įsitempę, pasirengę iš paskutiniųjų kovoti už savo egzistenciją. Matau, kaip mažojo Hanselio nepavija kareivio kulka, bet jį randa į ledą sušalusį miške.Sukyla gailestis ir noras padėti, bet jau per vėlu. Nors kitiems gal ir atrodo, kad tai tik valkata ir vagis ar tiesiog papildoma grėsmė.. Albertą užpjudo šunimis, tačiau jis pats puola kandžioti šeimininką. Ginasi juk, supraskit.. Tai tik aptekę utėlėmis, apdriskę, alkani, sušalę vaikai. Tai juos sovietų kareiviai sprogdino ant užšalusio Nemuno. Tai jų akyse sadistiškai prievartavo jų motinas. Tai ne žaidimas. Tačiau pagalbos prašo buvusių priešų, " kaltųjų vaikai" ! Nesvarbu, tu juk moteris, o jie vaikai..

Nebegaliu, sąmonės būvis toks, kad visa tai atrodo taip baisu lyg būtų nerealu. Atsibusk.

Tai juk tik vaikai diba ir elgetauja. Kasdieniška duona jiems nušvinta kaip saulė, bet nušvinta. Matau, kaip motina siunčia savo vaiką anapus Nemuno ir kažkodėl per nugarą nueina šiurpas. Anapus.. Ir vėl noras padėti, bet tai praeitis. Kažkur tai vyksta ir dabar..

Prisimenu, kaip mama liepė įsiminti savo vardus, pavardes, tėvų, brolių, seserų vardus, tautybę. Tačiau, kad vokiečiai - garsiai sakyti nereikia.

Ir visgi manau, kad šis romanas yra apie žmogišką atjautą, pasiaukojimą, meilę, kai nežmoniškomis sąlygomis žmogus reagavo į kito skausmą, nelaimę, stengėsi padėti. Tai kaip kino scenarijus. Lauksime filmo. O kol dar nesibaigė " Metų knygos rinkimai 2012" turiu galimybę balsuoti suaugusiųjų kategorijoje būtent už šią knygą. Prabalsavau.

P.S. Autorius rėmėsi keleto vilko vaikų, anuomet atklydusių, prisiglaudusių Lietuvoje it likusių lietuviais, bei jų artimųjų prisiminimais.

Dramatiškos pokario patirtys dar nėra tik nutolusi istorija. Tai tebėra žmonių atmintyje..

Kai nutinka kažkas bloga, visada save pasiguodžiu, jog sėkmė dar ateis, kad tiems, kurie elgiasi su manimi bjauriai, bus atseikėta gyvenimo, kad egzistuoja karma... Ir tada perskaičiau šią knygą.
Ne ne ne, neapsigaukite, ši...

Kai nutinka kažkas bloga, visada save pasiguodžiu, jog sėkmė dar ateis, kad tiems, kurie elgiasi su manimi bjauriai, bus atseikėta gyvenimo, kad egzistuoja karma... Ir tada perskaičiau šią knygą.
Ne ne ne, neapsigaukite, ši knyga nėra ypatingai šlykšti (nebent dar nesusigyvenote su aplink gyvuojančiu smurtu), bet pasidžiaugti, kad gyveni būtent dabar, tikrai priverčia. Ypač kai vos tik atsivertus knygą išvysti eilutes - "vilkai įpratę ėsti žmogieną" ar "lavonai ir mirtis". Tačiau verčiant puslapį po puslapio vis labiau įkrenti į pasaulį po antrojo pasaulinio karo, kai Rytprūsiuose gyveno vien moterys su vaikais, badas ir mirtis. O pastarųjų buvo daug daugiau. Motinos siuntė savo vaikus anapus Nemuno į Lietuvą, kur buvo duonos ir mėsos. Ir vaikai pareigingai ieškojo draugiškų ūkininkų, sunkiai dirbo, gyveno pusbadžiu ir viskas tik dėl to, kad po keletos mėnesių vėl slapstydamiesi bėgtų per Nemuno ledą. Tačiau šįkart ne tuščiomis, o pilna kuprine maisto bulvių lupenomis mintantiems broliams ir seserims. Tik kad ne visi tuos namus pasiekdavo... Juk daugumai kareivių tuo laiku nieko nereiškė mestelėti granatą ar dvi į vaikų būrelį.
Bet ši knyga tokia nedidelė ir taip greitai baigiasi, kad nenoriu daugiau išduoti ir sugadinti Jums skaitymo džiaugsmo. Tik pridursiu, jog šioje A. Šlepiko knygoje nėra nei vieno nereikalingo žodžio, tuo labiau sakinio. Tačiau šiuo atveju, mažiau tampa daugiau.