Visai sau netikėtai suradau man įdomų lietuvį rašytoją, o jo knygą įvertinčiau kaip puikią. Skaitant ją, kai kur šiurpas ima, šlykštiesi kai kuriomis scenomis, bet kartu supranti kaip tai taiklu, kaip tinka šiandieninei...

Visai sau netikėtai suradau man įdomų lietuvį rašytoją, o jo knygą įvertinčiau kaip puikią. Skaitant ją, kai kur šiurpas ima, šlykštiesi kai kuriomis scenomis, bet kartu supranti kaip tai taiklu, kaip tinka šiandieninei visuomenei, jos vertybėms, pasirinkimams, poelgiams. Knyga verčianti mąstyti ir kartu paliečianti giliausius sielos užkaborius. Neabejotinai, tai bus vienas iš mano šių metų atradimų :)

Šis romanas – pirmoji mano pažintis su J. Melniku ir, turiu prisipažinti, išties vykusi. Nors mane kiek pabaidė autoriaus akcentuota meilės tema, tačiau romanas nėra toks paviršutiniškas, koks gali pasirodyti. „Maša, arba...

Šis romanas – pirmoji mano pažintis su J. Melniku ir, turiu prisipažinti, išties vykusi. Nors mane kiek pabaidė autoriaus akcentuota meilės tema, tačiau romanas nėra toks paviršutiniškas, koks gali pasirodyti. „Maša, arba Postfašizmas“ skatina svarstyti, kas yra žmogus, kokia jo sąvoka ir kokią vietą užima kalba, formuojant požiūrį į pasaulį („Ar jis gali mąstyti, jei nesinaudoja kalba? O kaip dėl jausmų?“). Be to, romanas verčia iš naujo įvertinti tobulo pasaulio sąvoką: ar gyvenimas be nusikaltimų, kur darbas yra nebūtina prievolė, yra daug laisvo laiko, o žmonės neturi jokių aiškių tikslų yra siekiamybė? Gal kaip tik „tobulas“ gyvenimas tampa didžiausia bausme, slopina sąmoningumą, nes žmogus nėra verčiamas kvestionuoti?
Idėjine prasme romanas yra stiprus ir turėtų daugelį žmonių paskatinti persvarstyti savo požiūrį į visus gyvus organizmus ir santykį su jais. Tačiau idėjos pateikimas man pasirodė banalus: meilė tampa visa galintis ir žmogų (ir storą, žmogų-gyvulį) keičiantis variklis. Pati meilė nėra labai įtikinama, ji man primena dviejų individų, troškusių artimumo ir supratimo, sąjungą, nes tiek Dima jautėsi svetimas savo šeimai, tiek Maša dėmesio ir gerumo sulaukė tik iš Dimos. Žinoma, galima galvoti, jog būtent šis besikuriantis emocinos ryšys pavirs tikra žmogiška meile ir eliminuos visus esamus ar nesamus skirtumus. Galbūt meilė, atsidavimas ir yra žmogiškumo požymis?
Reiktėtų rašytoją pagirti ir už naratyvo kūrimą. Romanas yra padalintas į dvi dalis: viena pasakoja pasaulio santvarką per leidžiamą laikraštį „Reicho balsas“, kita atskleidžia eilinio piliečio padėtį ir galvoseną „utopinėje“ visuomenėje, pasakojant iš Dimos perspektyvos. Nors pirmoji dalis man pasirodė pakankamai gerai ir įtikinamai sukurta (nors neatsako į kai kuriuos klausimus, pvz., kodėl valgoma tik storų mėsa), tačiau Dimos dalis pasirodė mažiau vykusi. Amžinas veikėjo savęs klausinėjimas, kodėl jis jaučia žmogiškus jausmus Mašai ir apskritai storams, kiek ir kada jie panašūs į žmones yra erzinantis, rodos, autorius bando per prievartą priversti skaitytoją svarstyti šį klausimą, nors tai turėtų „išplaukti“ natūraliai. Aišku, tai galima traktuoti kaip Dimai nebūdingą būseną, tačiau tai, kad jis neatsako į šiuos klausimus verčia manyti, kad J. Melnikas įkyriai skatina mus pačius apie tai mąstyti, nepateikiant atsakymų. Be to, reikėtų paminėti išties įtikinamai kuriamus skredimo epizodus, kurie atrodo tokie natūralūs tam pasauliui, bet tuo pat metu šlykštūs skaitytojui, skatinantys tai sieti su gyvūnų skerdimu mūsų pasaulyje.
Galiausiai galiu pasakyti, kad perskaičiusi romaną kažkiek gailėjausi, jog to nepadariau anksčiau, nes jis to vertas. Kiekviena geresnė lietuvio parašyta knyga paskatina mane iš naujo peržvelgti dabartinę lietuvių kuriamą literatūrą, jos nesibaidyti, bet stebėti ir analizuoti, nes ji yra įdomi.

Knyga neabejotinai mane palietė emociškai ir paskatino susimąstyti apie žmogaus, gyvulio, gyvūno kūniškumą, sielos galimybę... Pasakojimas nėra labai originalus ar nenuspėjamas, tačiau vis viena mane nustebino savo drąsa,...

Knyga neabejotinai mane palietė emociškai ir paskatino susimąstyti apie žmogaus, gyvulio, gyvūno kūniškumą, sielos galimybę... Pasakojimas nėra labai originalus ar nenuspėjamas, tačiau vis viena mane nustebino savo drąsa, kuri vietomis svyruoja ant nereikalingo skaitytojo šokiravimo. Kiekvienas iš mūsų be abejo šią ribą turime kiek skirtingą... Nors nesu skaitęs G. Orvelo, tačiau aiškiai peršasi asociacijos vien su pavadinimu "Gyvulių ūkis". Kas man nelabai patiko, tai tos kūrinio dalys, kurios bando imituoti realius kuriamo pasaulio žiniasklaidos tekstus. Man pasirodė pritempta. Personažai ir jų santykiai vietom taip pat atrodė gana vidutiniškai. Apibendrinus, šie dalykai man nesugadino bendro įspūdžio, kuris gana stiprus, tad rekomenduočiau šią knygą daugumai.

www.knygosirtt.lt - Perskaitykite ir komentuokite!

"Meilė tarp skirtingų būtybių, priklausančių dviem padalyto pasaulio pusėms..."

Kai gauni dovanų knygą iš žmogaus, kuris lengvai pakvaišęs dėl fantastinių kūrinių, nežemiškų kūnų ir visatos paslapčių...

"Meilė tarp skirtingų būtybių, priklausančių dviem padalyto pasaulio pusėms..."

Kai gauni dovanų knygą iš žmogaus, kuris lengvai pakvaišęs dėl fantastinių kūrinių, nežemiškų kūnų ir visatos paslapčių tyrinėjimo, galvoji, kad ir gautoji knyga bus kažkas panašaus. Niekada nesu skaičiusi Jaroslavo (matau, kad rašydama vardą knygų sąraše suklydau) kūrinių, aš net nežinojau, kad jis lietuvių autorius, kol neperskaičiau anotacijos. Ir pakako perskaityti vos kelis puslapius, kad supračiau, jog mano susidaryta nuomonė apie knygos tematiką yra klaidinga.

Pagrindiniai knygos veikėjai yra žmonės ir storai (žmonės paversti gyvuliais, o gal gyvuliai niekada nebuvę žmonėmis). Storai išore niekuo nesiskiria nuo žmonių, bet juos valgo (detaliai aprašomas storų skerdimas - žudymas), veda kergti. Ir žurnalistas isimylėjęs savo storę, su ja kartu pabėgęs.

Kuo toliau skaitai knygą, tuo daugiau klausimų kyla, pateikiami atsakymai nenuramina, o baisiausia tai, kad skaitydamas knygą, matai šių dienų žmonių žiaurumą, neteisybę ir savęs vedimą į niekur.

"Maša, arba postfašizmas" mane šokiravo, žiauriai šokiravo. Ir net nežinau, kai šią knygą vertinti. Yra geros knygos, yra blogos knygos, o ši.... Pagal tai, kaip ji mane nustebimo, privertė susimąstyti, skiriu 8,5 balo iš 10 galimų.

Jaroslavas Melnikas "Maša, arba postfašizmas". Leidykla ALMA LITTERA. 248 psl.