Įdomi knyga, kurioje prisiminimai painiojasi kaip siūlas iš susivijusio kamuolio.. jo pabaigoje tragiška meilės istorija. Knyga savyje slepianti daug istorijų, ne tik tą pagrindinę apie neįmanomą meilę, už kurią sulauki...

Įdomi knyga, kurioje prisiminimai painiojasi kaip siūlas iš susivijusio kamuolio.. jo pabaigoje tragiška meilės istorija. Knyga savyje slepianti daug istorijų, ne tik tą pagrindinę apie neįmanomą meilę, už kurią sulauki bausmės... daug priešpriešų tarp dviejų - amerikietiškos ir indiškos - kultūrų... apie draugystę ir neapykantą... Knyga, kurią verta perskaityti :)

Kiek supratau, šita rašytojos knyga yra vienintelė grožinė, taip pat pusiau biografinė.
Veiksmas vyksta Indijoje 1969 metais. Pietinėje Indijos dalyje - Keraloje. Pasirodo, kad rašytoja užaugo tame krašte.
Knyga tikrai...

Kiek supratau, šita rašytojos knyga yra vienintelė grožinė, taip pat pusiau biografinė.
Veiksmas vyksta Indijoje 1969 metais. Pietinėje Indijos dalyje - Keraloje. Pasirodo, kad rašytoja užaugo tame krašte.
Knyga tikrai išskirtinė. Tiek sandara, tiek nuotaika, tiek pasakojamais žodžiais...
Daug dramos... Yra aistra gyventi, bet aplinkos abejingumas įtraukia ir suvalgo. Gal dėlto rašytoja aprašo taip įdomiai visai neseną žmogaus amžių (31 metai): „Neseni. Nebejauni. Gyvybingo mirštamo amžiaus.“ Atrodo, gyvenimas prieš akis, imk, keisk kažką, bet supanti aplinka tokia klampi, kad, rodos, gyvenimas jau nugyventas, svajonės išvajotos.
Poetiška kalba, susilieja su žmogaus vienišumu, su vieta pasaulyje... vieta, kurią nurodo kiti žmonės... lyg kiti žmonės išsprogdintų tą vienatvę tavyje... ir artimi žmonės... abejingumas artimam žmogui, dėl to, kad gyvenam pagal sukurtas visuomenės normas... nėra atjautos, nes, ką pasakys kiti... svajonių nebuvimas, vienišumas tarsi skylė Visatoje... tada atsiranda Mažmožių dievas.
Tai nėra ta knyga, kuri sukurta greitam skaitymui ir tikrai nepatiks visiems, bet žmonėms, kurie dievina knygas, kurie ieško kažko naujo knygų pasaulyje, tikrai drąsiai rekomenduoju.

Skaičiau šią knygą labai ilgai, po truputį, po gabaliuką. Kartais ši knyga pakerėdavo, kartais norėdavosi ją mesti šalin. Kiekvienas šios knygos puslapis, kiekvienas sakinys persmelktas artėjančios tragedijos nuojautos,...

Skaičiau šią knygą labai ilgai, po truputį, po gabaliuką. Kartais ši knyga pakerėdavo, kartais norėdavosi ją mesti šalin. Kiekvienas šios knygos puslapis, kiekvienas sakinys persmelktas artėjančios tragedijos nuojautos, tokio trapumo, kad, atrodo, nuo neatsargaus žingsnelio vaizduojamas pasaulis suskils kaip plonas ežero ledas. Ir kartu pasakojimas atrodė toks tikras, kad net gąsdino.

Arundhati Roy pasakoja liūdną indišką pasaką apie prarastą vaikystę bei pražudytą meilę. Apie akimirksniu galintį pasikeisti pasaulį. Dvynukai Rakelė ir Esthapenas, vienos sielos vaikai, besidžiaugę vaikyste žaliame Indijos kaime, sulig drugelio sparno virptelėjimu praranda namus, mamą bei vienas kitą. Belieka tik persekiojantys prisiminimai, po 23 metų sugriuvusius žmones parvedantys į griūnančius namus. Kad galėtų iš naujo mokytis ką mylėti. Ir kaip. Ir kiek.

Visa knyga alsuoja Indija, jos kvapais, garsais, spalvomis, šviesa, žeme ir vandeniu, paukščiais ir vabzdžiais, kultūra ir papročiais. Tuo nesuvokiamu indišku chaosu. Atrodo, kad visa aplinkui gyva - kvapai, garsai, gamta, daiktai patampa lygiaverčiais kūrinio veikėjais. Tyla čia ropoja sienomis, kvapai slepiasi sunkiose užuolaidose, sena valtis išleidžia šaknis, o mažas voriukas tampa meilės tvirtumo įrodymu. Atrodytų, smulkmenos, mažmožiai, bet tokie svarbūs. Ir dažnai mielesni už šio pasakojimo žmones - vienišus, nelaimingus ir perdėtai prietaringus.

Kūrinyje daug indiškų temų - kastų problemos, žlugdanti žmonių nelygybė, komunizmo plitimas, kultūros ir gamtos niokojimas, vakarietiškos kultūros invazija, moterų teisių problemos. Visos jos kartu vienaip ar kitaip atveria duris tragedijai, apnuogina žmogaus nuodėmes ir nepakantumą.

Tai nėra lengvai parašyta knyga, praeitis čia susipina su dabartimi, kiekvienas sakinys reikalauja atidumo, pasakojamos istorijos iš pirmo žvilgsnio nelimpa, o mintis ima pabėga. Neįprasta ir kartu kerinti šio kūrinio stilistika - trumpučiai ir be galo tikslūs sakiniai, atbulai pasakojamas tekstas, į vieną suklijuoti skirtingi žodžiai. Ir niekur negirdėti palyginimai bei metaforos. Be galo gražūs ir taiklūs. Laiku ir vietoje.

"Mažmožių dievas" pirmaisiais puslapiais nesužavėjęs, keliaujant į kūrinio gelmę, pamažu pakeri. Ir tik užvertęs knygą supranti, kad perskaitei ypatingą kūrinį. Jautrų, gilų, liūdną. Pamažėle susitaikai su netekties ir trapumu dievu, pasiskolini nepaprastą jo idėją.... Mažmožių dievas išmoko vertinti kiekvieną akimirką. Nes rytoj ant drugelio sparnų gali atskristi nelaimė.

"Jie buvo nepažįstami, atsitiktinai susitikę žmonės.

Jie pažinojo vienas kitą prieš prasidedant Gyvenimui".

Tai graudi istoriją apie... Ne, tiksliau tau daug graudžių istorijų - prarasta vaikystė, neleista meilė, lyg...

"Jie buvo nepažįstami, atsitiktinai susitikę žmonės.

Jie pažinojo vienas kitą prieš prasidedant Gyvenimui".

Tai graudi istoriją apie... Ne, tiksliau tau daug graudžių istorijų - prarasta vaikystė, neleista meilė, lyg pančiai varžančios tradicijos.

"Žinai, aš pradėjau skaityti tą knygą, tačiau neištvėriau ir numečiau į šalį", - sakė tiek mano mama, tiek draugė. Be reikalo numetė. Šis romanas - neabejotinai vienas geriausių, skaitytų šiais metais. Autorė - architektė, kaip teigiama, paruošusi knygos brėžinius, kaip turi viskas dėliotis. Ir ji tai padarė taikliai. Ne be reikalo kino industrijos asai spaudžia ją suteikti leidimą pagaliau ekranizuoti pirmą ir vienintelį šios Booker'io premijos laureatės Arundhati Roy romaną.

Rahelė ir Estha - dizigoniai dvyniai. Du kūnai - viena siela. Trylika naktų trukusi meilė sugriovė atėmė gyvybę, nutraukė gyvenimus. Jie susitinka po 23 nesimatimo metų. Vienas - išprotėjęs, kita - pametusi jausmus. Susitinka tam, kad prisimintu, kas nutiko vieną gruodžio naktį.

- Mamyte, jei būni laimingas sapne, ar įsiskaito? - paklausė Estha.
- Kas įsiskaito?
- Sapno laimė - ar įsiskaito?

(199psl.)





Turbūt kiekvienas skaitytojas yra skaitęs tokią knygą, kurios negali apibūdinti žodžiais....

- Mamyte, jei būni laimingas sapne, ar įsiskaito? - paklausė Estha.
- Kas įsiskaito?
- Sapno laimė - ar įsiskaito?

(199psl.)





Turbūt kiekvienas skaitytojas yra skaitęs tokią knygą, kurios negali apibūdinti žodžiais. Ir tikrai ne todėl, kad knyga nepatiko. Priešingai. Pakerėjo, apstulbino, atėmė žadą. Pabandysiu aprašyti savo nuomonę, bet jei nesigaus - nepykit, nes šią knygą reikia skaityti, o ne vertinti.



Perskaičius knygą, užverčiau paskutinį puslapį ir giliai iškvėpiau. Supratau, kad perskaičiau kažką tokio, ko niekada daugiau neperskaitysiu. Nemoku paaiškinti žodžiais, bet ši knyga nepaprasta. Atrodo lyg skaitytum ir viskas vyktu aplink tave. Nuostabu. Lyg tipentum ant fortepijono klavišų.



Kai rašiau atsiliepimą apie "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos", sakiau, kad mat nepatiko žodžių, sakinių, o kartais ir visų pastraipų pasikartojimas, tai šioje knygoje labai daug kur buvo pasikartojimų. Tačiau jie taip tiko, buvo laiku ir vietoje, kad skaitant tiesiog žodžiai slyste slydo. Vis kartoju, kad knyga nuostabi, graži, nepakartojama, bet knygos istorija tokia nėra, ji veikiau tragiška. Bet aš pati esu melancholiška asmenybė, linkusi klausytis lyriniu dainų ir žiūrėti liūdnus filmus, todėl man ši knyga patiko dar labiau.

Ši knyga privers mąstyt, įsivaizduoti, svajoti, bijoti, bėgti, netikėti ir įtikėti.

Įvertinimas: 5/5.